Na kadangi šį savaitgali planai nebuvo tokie grandioziniai kaip praeitą, tai nusprenėme su Linu užlipti kokį tradicinį maršrutą. Dar penktadienį Markus paklausėm kur galėtumėme lipti. Taigi pavartęs knygutę, dūrė pirštu ir sako šitą. Šita superinė, daug pitonų, normalios stotys ir nesudėtinga taigi kaip tik mums..
Trasa
Vieta: Grödental, Piz Ciavazes.
Pavadinimas: „Kleine Micheluzzi“ (mažasis Micheluzzi).
Ilgis: ~300m. 8-ios pitchai.
Vertikalus atstumas: ~220m.
Sudėtingumas: IV+
Na štai planas kaip praleisti sekmadienį jau padarytas, taigi pasiruošdami penktadieni nusipirkom rinkinį zakladkių, pora juostų. Šeštadienį ryte buvo kiek apsitvarkymo diena žodžiu nieko ypatingo... Ir štai atėjo šeštadienio vakaras.. Sugalvojom, kad reikia pasisiūti tokį maišą, kurį galima pasikabinti po magnezijos maišu su pinigine raktais ir mobiliu telefonu. Na tai čia ir prasidėjo mano kūrybinės kančios. Šiaip ne taip supratę, kaip naudotis senovine dar koja minama „Singer“ siuvimo mašina kelios audinio iškirptės, daug siūlo ir kokios 2 valandos darbo ir nepatikėsit kokį meno kūrinį sutvėriau.. Tiesa pasakius dar trūksta prisiūti logotipą, bet tikras meno kūrinys ir tikrai labai šauniai gavosi, toks truputi 80-uosius primena "Gėlių vaikus".Žodžiu dabar jau pilnai apsirūpinę įranga nusistatome žadintuvus 7 ryto ir miegot.
Ryte pabudę susikrauname įrangą, suvalgome stebuklingųjų Miusli su pienu ir išvažiuojame. Vis sprendėme per kur važiuoti ir pasirinkę tolimesnį kelią, kuris turėjo būti mažiau status, nors kiek ir ilgesnis išvažiavome. Na žadžiu kelias turėjo būti mažiau status ir geresnis, bet deja. Teko persiristi per perėją, kurią manėm nereiks pervažiuoti ir galiausiai vis viena patekom ten kur būtume atvažiavę trumpesniu keliu (žodžiu). Na gerai, sekanti užduotis susirasti tą trasą. Užduotis ne tokia ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visos tos uolos kiek panašios ir jų čia ne viena, viena virtinė po kitos. Na kelis kartus pavažinėja pirmyn atgal galiausiai suvokiame, jog mums reikia Pietinės sienos, o mes žiūrime į Šiaurinę. Taigi jei kas klaus, kuri yra pietinė siena, tai yra ta kur šviečia saulė ir kuri žiūri į Pietus.
Taigi dar po pusvalandžio paieškų pervažiavus Sela perėja pagaliau pamatome mūsų sieną ir mus laukiančią trasą. Jau lipančius alpinistus, kurie atrodo kaip kokie maži voriukai ant tos sienos. Na taigi jau nekantrumas ima pradėti lipti. Prie mašinos užsidedame apraišus paliekame kas nereikalinga pasimame ką reikia ir pirmyn. Po 10 min persimauname į laipiojimo batelius ir pradedame lipti. Atkarpa iki pirmo saugos taško šlapia ir paskui leidiesi žemyn.. Ir tada kitas saugos taškas, kuris ir yra pirmoji bazė. Pitchas dešniau pasivaikščiojimas ieškant kelio. Linas pora kartų nueina ten ir atgal bandydamas surasti kur mums čia reikėtų lipti. Sekanti atkarpa turėjo būti sudėtingumo III, bet aš ją sugebėjau padaryti maždaug V. Vietoj to, kad apeiti "kaminą" lipau juo.
Paskutinis saugos taškas penki metrai po manimi. Ir tas toks, kad klausimas ar ką nors laikytų. Taigi kritimas būtų maždaug 12 metrų iki tašo kur Linas saugo ir dar tiek žemiau. Geriau jau nekristi. Kur čia kur nors įkišti kokią zakladkę ar šiaip kokią sistemėlę surinkti. Brač kažkaip čia ne taip. Minute svarstau ką daryti. Po to apmąstymo ir supratimo, kad nėra kaip čia padaryti saugos tašo nutariu lipti. Reikia pilti. Vienas judesys, kitas, chu aš ant kamino.
Keli sekantys pitchai grynas pasivaikščiojimas, net neaišku kam virvė reikalinga. Na gal tik tiek, kad kai tiek takų kur gali tiesiog nueiti sunku surasti kelią. Taigi dar kartą klaidžioju ieškodamas saugos taško ir po 5 min užlipęs dar 10 metrų randu. Pagaliau baigėsi III sudėtingumas ir kažkas įdomiau IV+ trys atkarpos. Linas net pirštus pasimagnezino vienoj vietoj (žodžiu rankenos ir nieko sunkaus). Na lipant teko pasidaryti kelis saugos tašus, bet šiaip trasoje daug pytonų prikalta ir papildomai kaip ir nieko nereikia. O ir šiaip kažkaip nėra kur tame dolomite kišti tas zakladkes. Štai praėjo 3 valandos ir mes viršuje. Keik pasėdim pasigrožim vaizdais: Marmolada, Stela grupė. Persiauname batus ir žemyn. Kadangi aš šį kartą su basutėm, tai patarimas neikit su basutėm, eiti visai nieko kol nelenda akmenys ir kur nenusidauži kojos nykščio ar kulno. Geriau visgi batai. Na, bet kaip vakar skaičiau Einšteino mintį: „Žmogus, kuris niekada neklysta, niekada nėra bandęs karko naujo“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą