2008 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

Recenzija

Į mano rankas pakliuvo knyga "Tyra širdis. Jėzaus mokymas budisto akimis" [1]. Kadangi knyga buvo man rekomenduota, tad nutariau parašyti ir komentarą apie šią knygą. LKSB puslapyje radau neblogą straipsniuką polemizuojantį su knygoje dėstomis mintimis, kurį siųlyčiau perskaityti norintiems gauti informacijos iš priešingos stovyklos. Tai straipsnis pavadimumu "Dalai Lamos grimasos, arba ar visų religijų esmė yra „tyra širdis“?. Per daug nesigilindamas į teiginius pateiktus straipsnyje tiesiog pateiksių savo mintis ir pastebėjimus skaitant šią knygą.

Visu pirma prie paliesdamas knygoje dėstomas mintis noriu pateikti pora laisvos formos apibrėžimų, kurių pasigedau šioje knygoje. Tai malda ir meditacija. Malda - tai žodžis atėjęs iš Sanskrito ir reiškiantis prašymą Dievo, turint poreikį, taip pat terminas įtraukia ir Dievo garbinimą. Trumpai sakant tai santykio (dialogo) su Dievu užmezgimas. Taigi malda vyksta tik tuomet, kai joje yra du asmenys tai žmogus ir Dievas - dialogas. Meditacija - tai tam tikri metodai (praktikos) skirti giliam apmastymui. Metodai skirti koncentruotam minčių apmastymui ir kryptingam mąstymui. Žodžis meditacija atmetus prie jo taip lengvai prilimpantį religinį atspalvį, reikštu kryptingą apmąstymą. Meditacija skirtingai nuo maldos yra vieno asmens veiksmas - monologas.

Taigi apibrėžus maldą ir meditaciją pereikime prie knygos turinio. Pirma klausimų virtinė kyla tik tik pradėjus skaityti knygą: kam dialogas apkritai yra reikalingas, kokie jo tikslai, kodėj su budistais, ko siekiama šiuo dialodu. Atsakymų į šiuos klausimus neradau, tačiau susidariau įspūdį, jog ši meditaciją praktikuonti krikščionių organizacija ieško ideologinės prieglaudos. Nemanau, kad šis judėjimas pradėtas John Main, OSB (1926–1982) benediktinų vienuolio ir dabar toliau tęsiamas Laurence Freeman būtų susilaukęs labai didelio susižavėjimo ir palaikymo tarp kitų krikščioniškų konfesijų. Nors L.Freeman ne kelis kart kartoja, jog šio dialogo tikslas nėra sukurti vienijančią religiją, visgi susidaro įspūdis, jog L.Freeman jaučiasi esantis naujos teologijos kūrėju ir bandantis surasti naują krikščionybės interpretaciją. Nors ši interpretacija daugeliu atveju prieštarauja bažnyčios tėvų įtvirtintai teologijai, visgi yra cituojamos šių tėvų mintys, deja, išimtos iš konteksto ir pritaikytos norimam teiginiui pagrįsti. Bet palikime nuojautas, o geriau pažiūrėkime į mintis ir teiginius pateiktus knygoje.

"Anksčiau religiniai veiksmai būdavo suvokiami saurąja prasme, tik kaip šventimas arba savo įsitikinimų ir apeigų pažinimas. Šiandien žmogaus religinė veikla papildyta nauju elementu, tokiu kaip pagarbus ir nuoširdus kitų religijų įsitikinimų ir apeigų tyrinėjimas jų nesisavinant. Tokios naujos veiklos, kuriuos žmonija seniau nežinojo ar net laikė ją išdavikiška bei šventvagišk, vaisius ir autentiškumo paliūdijimas visuose religijose yra toks pat - atjauta ir pakanta Dialogas turi mums padėti ne tik geriau pajusti kitus, bet ir geriau pažinti save, savo gerumo esmę. Dialogas daro mus geresniais žmonėmis" ([1] p.19)

Šioje pastraipoje yra nemažai minčių, kuriuos prieštarauja tai pačios sau arba krikščioniskąjai pasaulėžiūrai, nors ne visos jos klaidingos. Visu pirma teiginys, jog anksčiau religija buvo sprantama siaurąja prasme, o dabar mes žinome tiesą - terodo autoriaus besiaukštinančią poziciją. Tik jis dabar atrado tikrąsias religijos plotmes, o visi kiti buvo pakankamai kvaili to nepastebėti. Drįsčiau pastebėti, kad toks teigimas yra daugiau nei abejotinas. "<...> žmonija seniau nežinojo ar net laikė ją išdavikiška <...>", tai kaip visgi ten ar nežinojo, ar žinojo ir laikė išdavikiška? Antras dalykas krentantis į akis, beje pasikartojantis dar ne kartą, tai mintis, jog krikščioniškos religijos esmė tapti geresniais žmonėmis, ir teiginys, jog žmogaus prigimtis yra gera. Abu šie teiginiai neatsilaiko prieš krikščioniškąją teologiją. Visu pirma krikščioniškoji evangelija (pažodžiui: geroji žinia) sako, kad Kristus mirė už kiekvieno nuodėmes, ir tuo tikintys bus išgelbėti. Ir tik kaip pasekmė yra siekimas tapti panašiam į Kristų (tapti geresniu žmogumi). Ši taisyklė neveikia atvirkštine tvarka, tiesiog tampant geresniu žmogumi netampi automatiškai krikščionimi. Kalbant apie žmogaus prigimtį galime teigti priešingai autoriui, remdamiesi laiško Romiečiams žodžiais: "Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne." ([2] Rom 7:18)

"Tiesa - ne tik tinkamai išreikštos idėjos. Tiesa be žmogiškosios draugystės šilumos yra tik blankus tikrovės šešėlis" ([1] p.23) 

Na čia paminima vienas is sudėtigų koncepcijų - Tiesa. Visi filosofai bandė atakyti į šį klausimą. Paminėsiu kelias Biblijoje minimas vietas: Pontijus Pilotas klausė Jėzaus jį tardydamas " „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės." ([2] Jn 18:38). Kitoje vietoje pats Jėzus sako šiuos žodžius: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." ([2] Jn 14:6). Taigi krikšioniška tiesos samprata neišeitų įvardinti šiuo teiginiu, kurį skaitytojui pateikia L.Freeman.

Visa knyga, kartais net iki absurdo viską paišo per tolerancijos prizmę. Ši tolerancija kartais pasiekia tokį lygį, kad bet kas kas pasisako prieš šią toleranciją yra netoleruojamas. Argi visgi tai nėra kiek iškreipta tolerancijos grimasa.

"Budizmo filosofija - vienas iš didžiausių žmogaus proto pasiekimų" ([1] p.24)

Kai šiuos žodžius taria krikščionybės atstovas ir dialogo sumanytojas, piršte peršasi mintis, jog jis kiek šališkai vertins viską, kas ateina iš budistiškosios filosofijos. Juk jei laiką kažką geriausiu žmonijos pasiekimu, tai ir visa kas joje yra negali būti bloga ar klaidinga, taigi neverta atmesti nieko. Tai pozicija, kuri neleidžia objektyviai vertinti.

"Galų gale, jei įvairios religijos vertinamos tik pagal tai, kiek jos psichologiniu požiūriu tinka asmens poreikiams, kur tada absoliučios Tiesos vientisumas? Jei budizmas ir krikščionybė tinka tik atskirų budistų ar krikščionių dvasiniams poreikiams, ką tada reiškia tvirtinimai apie šių religijų teisingumą ar net universalumą?" ([1] p.31)

Šis teiginys iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai ir vientisai. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau galima pastebėt, kaip autorius spekuliuoja skaitytoju pradžioje teigdamas teiginį, kuris pristatomas kaip absoliut tiesa, o vėliau jį paneigdamas ir taip įrodydamas savo tiesą. Iš tiesų šis teigiys būtų tiesa jei pirmasis būtų irgi tiesa. Taigi verta atidžiau pasižiūrėti kas sakoma pirmuoju teiginiu. "<...> įvairios religijos vertinamos tik pagal tai, kiek jos psicologiniu požiūriu tinka asmens poreikiams <...>" ir "<...> kur tada absoliučios Tiesos vientisumas?". Taigi autorius teigia, kad religijos vertingumas yra suprantamas tik tiek kiek ji atitinka psichologinius žmogaus poreikius, ir kaip išvada jei religija vertiname tik taip - tai negali būti vienos absoliučios Tiesos. Toliau toje pačioje pastraipoje L.Freeman užduoda klausima Dalai Lamai į kurį yra atsakoma: "<...> gali egzistuoti skirtingos absoliučios tiesos <...>". Čia skaitytojas yra uždaromas į uždarą filosofinės logikos ratą iš kuriuos nėra kitos išeities kaip tik sutikti. Tačiau pateikus apibrėžimą Tiesos apie kurią jie kalba šie teiginiai neturėtų šios loginės pasmės, tagi Tiesos apibrėžimo nutylėjimas leidžia laisvai spekuliuoti filosofiniais išvedinėjimais.

”Esame budistai ar krikščionys ne tik todėl, kad vienaip ar kitaip tikime, bet ir todėl, kad atitinkamai elgiamės.”  ([1] p.35)

Šis teiginys nors ir kaip teisingai skamba nėra visiška tiesa. Deja galiu pakomentuoti jį tik iš krikščioniškosios perspektyvos. Taigi krikščionimi tampama ne dėl darbų bet būtent dėl tikėjimo. Žimoma šis tikėjimas veda prie darbų, ir šias dvi dalis sunku atskirti. Būtent šis klausimas istorijos bėgyje yra sukėlęs daugybę krikščioniškų diskusijų. Kad šis teiginys būtų teisingas turėtų būti naudojamas ne loginės konjuncijos jungtukas (ne tik <...> ,bet ir todėl), jungtukas išreiškiantis loginę implikaciją (tuomet). [Taigi esant pirmam dėmeniui antras turėtų būti teisingas, tačiau esant antram teisingui primas gali būti ir klaidingas]

"Kas skaito šventajį raštą, tame apsigyvena išmintis" ([1] p.43)

Šis teiginys, kaip ir daugelis kitų nėra gryna netiesa, tačiau nėra ir tiesa. Vien skaitan netapsi išmintingu, reikia suprasti, mokėti vertinti ir dar daugeli kitų dalykų. Šis pasakymas tik dar kartą patvirtina L.Freemano poziciją, jog gali išsiteisinti savo darbais ar paties įgyta išmintimi ir supratimu gauti išgelbėjimą. Kas nėra visiškai krikščioniškoji koncepcija.

Baigdamas norėčiau pastebėti ryškiai į akis krintantį teiginį. Viename iš atsakymų Dalai Lama užsimena, jog egzistuoja keli paraleliniai keliai į Tiesą ir tai, kad krikščionybė ir budizmas - tai tiesiog du lygegretūs keliai. Panašu kad L.Freeman labai su šiuo teiginiu ir nesiginčija ir jam pritaria. Deja šis teiginys neatitinka krikščioniškosios pozicijos, galime pažiūrėti į jau minėtą citatą: "Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." ([2] Jn 14:6). Taigi, čia minimas vienas kelias, o L.Freemano sugebėjimas įžvelgti daugiau nei vieną galimą kelią, tiesiog stebinantis.

Apibendrinant norėčiau paminėti kelis faktus. Viena tai keista, jog dialoge buvo naudojamos tik budistinės praktikos, o krikščioniškosios ne (meditacija - taip, malda - ne). Nepaisant visų pastangų parodyti, jog tai dialogas skirtas kiekvienos religijos pagilimui panašiau, kad tai tam tikros tapatybės ieškojimas bendant rasti tam tikrą palaikančių įdėjų rinkinį ir visdėlto vedantį prie viską jungiančios tiesos sampratos. Paminėčiau, jog pati idėja naudoti meditacija kaip krikščionišką praktiką yra tikriausiai pakankamai girtina, juk pakaktų išversti tai kaip: "tikėjimo apmąstymas", o tai laikoma gera praktika ir skatinamas krikščionybėje. Taigi visgi neaišku ko buvo siekiama šiuo dialogu. Daugelis teiginių ir pareiškimų yra smarkiai kvestionuojami, nors knygoje pateikiami, kaip priimta krikščioniškoji pozicija. Manau jei L.Freeman pradėtu dialogą su kitom krikščioniškom denominacijom susilauktų ne tokių didelių pagirų, ir daugybės kontraargumentų.

________________

[1] Dalai Lama, Laurence freeman, Thupten Džinpa.  Tyra širdis. Jėzaus mokymas budisto akimis, Dialogo kultūros institutas, 2003, pp 232.

[2] Vertė:ST–Antanas Rubšys, NT–Česlovas. Kavaliauskas Šventasis raštas. Senasis ir Naujasis testamentas, LVK leidykla „Katalikų pasaulis“, 1998.

2008 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Juval laipiojimo fiesta

Tai šį kart patraukėm į Šiaurė. O tiksliau į laipiojimo regioną greta R. Messnerio (laikomu vienu iš geriausių pasaulio alpinistų) pilies. Šį kartą kiek mišresne komanda, kurią sudarė ne vien lietuviai, bet ir viena vokietė ir latvis nuvykome į Juval kaimelį.

Taigi aš vėl griebiau savo 6b, mergaitė iš Vokietijos neką teatsilikdama tas pačias trasas top'ropino. Vilimantas per savaitgali sulipo trasikių nuo 7a iki 7c. Eglė bandė susidraugauti su crack'u, bet crack'as nenorėjo draugauti su ja.

Iš vakaro pažiūrėjus "Return2Sender" būtinai reikėjo pabandyti Grand Canyon 6a+. Trasa lengva, o pats lipimas toks super, dedi ranką į crack'ą, jam'ini ranką, paskui koją ir į viršų. Jausmas labai geras ypač, kai jauti kad jam'as laiko.

Kad smagumui nieko netrūktų išsitiesėm juostą tarp dviejų medžių ir bandėme palaipioti, Sekėsi įvairiai ir tais momentais, kai pavykdavo sustabdyti drebančią koją buvo visai nieko :) geras daiktas ta juosta. Kad ir kiek pavargęs bebūtum visada yra jėgų palaipioti juosta.

Artėjant nakčiai mus apsėdo baisi mintis, jog mus gali užpulti "Sraigės žudikės". Tad nutarėme miegoti keturiese dvivietėje palapinėje - bus drąsiau. Puodą su pridegusiais ir dėl benzino stygiaus neišvirusiais makaronais padėjome kiek atokiau, tikėdamiesi, jog makaronai nuvilios "Sraiges žudikes" ir jos neužpuls mūsų. Taigi naktį paleidome jaukiai ir šiltai ir nei viena sraigė neišdrįso pulti mūsų irštvos.

Kita diena nutariau pabandyti pralipti projektuką "Nulltarif 6c". Mėginau keturis kartus ir vis nesėkmingai. Trasos raktas pora mažų crimp'ukų tart antros ir trečios atotamos, o tada ilgas išlipimas į dar vieną crimp'uką.
Kairei rankai crimp'ukas, dešinė koja ant mizerio, kaire flag'inti ir išeini į crimp'uką dešinėje, sukeiti kojas, slopas kairei rankai ir geras kybis dešinei, pasiilsi ir segi atotampa.. darbas baigtas. Net rankos prakaituoja apie tai pagalvojus, kaip arti buvau pralipimo. Pačioj pabaigoj jau galėjau sujungti visus judesiukus, tačiau negailestingas laikas spaudė ir teko atidėti projektą kitam kartui..

Trumas vaizdinis reportažas iš "Juval 2008 08 Fiestos":


2008 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Arco drauge su FCT ir kitais


Ar žinojote, kad jei esate gimę po laiminga žvaigžde, nuo Bolzano iki Arco galit nuvažiuoti viešuoju transportu už 4€. Viskas ko reikia kompanijos, kuri gimusi po ta nežinoma žvaigžde ir noro keliauti. Savaitgalis žada būti nepamirštamas: prognozuojama audra su griaustiniais, geras laipiojimo regionas ir kas be ko gera kompanija.

Taigi kaip visada susivėlinome išeiti iš namų ir į traukinį bėgom, kokias 10 min. Įšokom į pravažiuojantį autobusą ir įšokom jau į pradėjusį riedėti traukinį. Šį kartą keliaujame su FCT* komandos nariais ir į Bolzaną atvažiavusiais Vilimantu su Egle. Pasirodo autobusas iš Rovereto į Arco nieko nekainuoja jei tik atrodote kaip vietinis jaunimas, iš karto atsisėdate į galą o visi kiti kurie neturi kur sėst užstoja kelią pilvotam kontrolieriui ateiti ir paprašyti pinigų už kelionę. Žinoma išmokę savo pamoką ja pakartojome važiuojant ir atgal, neįtikėtina bet veikia.

Arco žinoma apsilankėme vietinėse parduotuvėse ir paploninę savo pinigines ir įsigyję papildomos įrangos patraukėme link Massone uolų. Regionas su daugiau nei 150 trasų kurių sudėtingumas svyruoja nuo 4 iki 8c+/9a tikrai žadėjo gerą pasilaipiojimą. Taigi aš su Minde 6b laipiojom, Vilimantas laužė septinkes, likusi FCT dalis nelaužydama tradicijų lipo ketvertus ir penketus. Taip ir atėjo kita diena ir viskas iš pradžių kelios septinės šeškės. Kadangi saulė kaitino taip, jog ant norint užlipt trasą reikia paskubėti tai padaryt nepraėjus nei dviem minutėms, nes kitaip prakaitas pradeda taip žliaugti, kad ir maišas magnezijos nepadėtų. Dar po pora trasikių ir link jūros, pasimaudyti, atsipalaiduoti ir pasimėgauti saulėtuoju Riva del Garda kurortu. Keletas šuolių nuo tilto į ežerą, ant kojų ant galvos salto ir namo. Laukiu nesulaukiu, kada vėl važiuosim į Arco.

*Fuck Civilisation Team

2008 m. balandžio 14 d., pirmadienis

Locknfescht 2008

Stai ir sulaukiau savo 2+4=6 ojo gimtadienio. Galima būtu sakyti, kad su laiku žmonės sugauga, tačiau aš visgi laikausi nuomonės, jog iki pat senatvės mes visgi liekame vaikai. O kai esame vaikai tai kartkartemis ir pakvailiojame. Taigi pirmas kartas, kai kertu RedBull arką ir leidžiuosi nutrūktgalviškon kelonėn...

Taigi, kas šį kartą ogi ”Kauno Troleibusu Parko” komanda su troleibsu leidžiasi nuo kalno ir bando įveikti didelę ledinę balą. KTP komandos nariai Gytis ir Tadas leidziasi į nutruktgalviską kelionę žemyn link vandens grojant Guns N Roses - ”Knocking On Heaven's Door”





Neitiketina, bet mes tai padarem. Didelis dekui Dzeimsui ir Linui už visą organizacinę pusę, Bolzano šiūkflių perdirbimo kompanijai už šiūkšles, ir visai Unibz palaikymo komandai. Be Jūsų mes nebūtume pasiekę vandens...

2008 m. sausio 15 d., antradienis

Pusnų karalystėje

Trumpai numigus po vakarykšio nuotykio vėl kelios ir panašu, jog laukia naujas nuotykis. Taigi planas 8:30 važiuoti į Reinswald slidinėti. Taigi 8:25 sustojime sužinau, jog kelias į Reinswald nepravažiuojamas. Akmenys užvertė kelią. Taigi tenka galvoti kitą planą. Na tai viskas jau nusikėlė bent jau kelioms valandoms vėliau. Tuomet gavau žinutę, kuri pranešė, jog Rittner Horn 80cm šviežio sniego. Taigi nuspprendėme važiuoti tenais.

Taigi visą pusdienį džiaugėmės neparuoštomis trąsomis, nuostabiomis pusnimis, šuoliukais jose. Po poros valandų su mindaugu radome smagų tramplymą metrinį tramplyną, kuris baigiasi "powderiu" pradžioje šokome to tramplymo sonu kur ne taip aukštai išmeta. Mat norint gerai nužokti svargu atvažiuoti pakankamu greičiu, pašokti ir nepamiršti kad reiks ir nusileisti. Po kelių bandymų mažesnio tramplyno ir kiek jau apsipratus. Pabandžiau šokt nuo pilno tramplyno kaip ir priklauso. Kanangi truputuka baimė kaustė judesių lengvuma greitis atvažiuojant prie tramplyno nebuvo labai didelis. Tiesa pasakius stengiausi galvoti tik apie tai kaip pašokus reiks pasiimti lentą. Taigi aš ore trumpas momentas nesvarumo, matau nusileidimo tašką snieglentė paliečia sniegą ir aš vėl galiu valdyti padėtį.. Taigi šuolis sekmingas nors kiek ir nerangus. Greitis šuoliui buvo labai ant ribos. Jei būtų dar mažesnis tikriausiai būčiau susivartęs leidžiantis, nes reikėjo pasiekti vietą nuo kur nusileidimas pakankamai status. Na bet kaip pirmas šuolis visai gerai. Taigi ir vėl sutemo pica, gera kompanija, dušas ir miegas. Ryt pirmadienis ir baltos pusnys tik mintyse.

Baltosios kalvos

Savaitgalis prabėgo voliojjantis baltuose pataluose. Tačiau šie patalai ne iš pukų o iš baltutėlio sniego. Kadangi paskutinėmis dienomis daug snigo, tai visi kalnai pilni snieguotų kupstų, eglės pasipuošusios baltomis skrandomis. Taigi viskas šiek tiek primena pasaka. O aš tos pasakos veikėjas.

Taigi šeštadieni lėtai išsiruošėme į Maurerspitze pradėjome lipti, kai kaukė sirenos pramešančios apie priešo antpolį. Na čia testuojamos jos šeštdieniais 12val. Taigi oro temperatūra apie -0.5 taigi sninga šlapiai pusiau lyja. Pradedame lipti. Pradžia lengva, suspaustas sniegas ant kelio ir lengvas sniegelis krentantis ant galvos. Kylame stačiai mišku, kur tenka įveikti didžiules sniego pusnis. Pakyla vėjas, pradeda pustyti. Kažkur miškuose girdisi džiugiai šūkčiojantys slidininkai besileidžiantys minkštais sniego patalais žemyn.

Trumpam sustoję pailsėti namelyje vidurį kalno. Tiksliau kažkokiom tvarte. Nusprendžiame dar lipti aukštym. Belipant girdim duslų dunkstelėjima (kažkur nuvažiavo sniego lavina). Lipam toliau, ir prieiname tą laviną. Kadangi sniegas pusus net ir su sniegbačiais smengu į sniegą beveik iki kelių.. O ant sniego nur nuvažiavo lavinai sniegbačiai beveik visai nelaiko.. Taigi tenka lipti kertant kabliais sniegbačių priekyje į sniegą ir įsikibus į lazdas kiek jėgos leidžia. Linas su Džeimsu užlipo skirtingomis tos lavimos pusėmis ir buvo gerokai sunerimę, nes jautė kitos nedidėlės nuošliaužos grėsmę. Taigi, truputi mums pavadovavo kuria kriptimi eiti kad būtų saugiau. Dar kiek palimę nusprendėm leistis žemyn.

Leidžiantis žemyn buvo tikrai linksma. Kadangi matomumas nebuvo labai geras, tad reljefas irgi nesimato labai gerai. Tad čiuožian visada gali tikėtis netikėto kalniuko, pusnies, įdaubos. Žodžiu čiuoži (surff) kaip ant vandens su banglente ant puraus sniego ir netikėta pusnis išmeta į orą, tuomet minkštai vertiesi į pusnį. Vargais negalais išsikapanoji iš pusnies ir čiuoži iki kitos pusnies. Vėliau prasidėjo miškas taigi dar linksmiau, didžiulės pusnys vilnija per visą mišką čiuoži tarp medžių vietomis smagiai pašokant nuopusnies ant pusnies. Žodžiu pasaka. Taip ir baigėsi šis trumpas nuotykis.

2008 m. sausio 9 d., trečiadienis

Naktinis snowbordinimas


Taigi pirmas šiais metais, šį dešimtmetį ir apskritai mano gyvenime snowboardinimas naktį. O jei tai papasakoti išsamiau; tai viskas prasideda, kai atsiduri kalno apačioje. Užsidedi sniegbačius ant kojų, snieglentę ant nugaros, pora lazdų į rankas, lempą ant kaktos ir lipi.


Taigi pirma dalis "lipi". Iš esmės nieko labai ypatingo, tiesiog lipi šlaitu. Sniegbačiai nelabai laiko jei sniegas labai purus ir kalno statumas daugiau nei kokie 30 - 40 laipsnių. Tuomet sniegas neturi pakankamo sukibimo ir tu tampi maža lavina kuri pradeda slysti žemyn. Ir šiaip eiti puriu sniegu reikia kur kas daugiau jėgų nei paruoštu keliu.. Traversuoti labai nepatogu jei kampas didesnis nei kokie 10 laipsnių.. taigi tuomet pasižiūri į kalno viršų ir patrauki tiesiausiu keliu.

Na neskaitant, kad pirmą kartą lipant kolegos skitureriai (tie kur ant kupros lentų nenešioja p kalnus - "tipo auštesnė rasė") paėmė smagų tempą ir aš vos kvapą gaudžiau mėgindamas palaikyti diktuojamą tempą.. Po kelių šimtų metrų tos menkos trūkstamo deguonies atsargos išseko ir akyse būtų pradėję temti, jeigu lauke nebūtų ir taip tamsu. Žodžiu kokią minutę atgavau kvapą ir pradėjau savojo ritmo paieškas. Štai ir jis ir jis kur kas lėtesnis. Taigi Linas su Markus nukūrė į viršų, aš lipau iš paskos bandydamas nesustoti ir lipti lipti. Džeimsas ėjo kartu ir kėlė mano kovinę dvasią.. Vienas tikriausiai būčiau likęs ten kur nors pamiškėje. Taigi dviese nueisit daugiau. Taigi vis dar džiaugiausi, kad nesispjaudau krauju ir vandeniu tik visokiais skysčiais iš burnos ir nosies. Taigi viskas puiku. Po kokios geros pusantros valandos stovėjome ties viršutiniu liftu. Ten jau laukė tikriausiai pradėjęs šalti nuo laukimo Linas su arbata. Galiu lažintis kad niekas nesat gėręs tokios skanios arbatos kokia ji buvo ten. Lipant kartkartėm lankiusios mintys apie lengvesnį snowdoardą jau pamirštos. Nes liko tik kelias žemyn.

Viršuje pasikeičiau marškinėlius nes manuosius buvo galima gręžti. Taigi bet koks neperšlampamas sluoksnis viršuje sulaiko visą prakaitą viduje ir pučiant vėjui darosi šššallllta. Panašu kad Lino stebuklingas flisiukas stebuklingai išgarina viską ech ir aš tokio noriu..

Taigi čia kas nusimeta kailiukus, užsimaukšlino snieglentę ir žemyn nuo kalno. Leidimasis truputi keistokas, nes visada turi laukti ko nors netikėto, nes laukiamas nuolydis gali stebuklingai pavirsti kalniuku ar spėjama įduba išsilyginti. Žodžiu tikiesi, kad kažkas tave nori nustumti ir nugriauti ir data visai linksma leistis žemyn. Leidomės šviežiai paruošta trasa visos Baisiosios katės jau buvo sumigusios (sniego kačių baimė - L. Baltrūnas)


Va taip ir baigėsi pirmasis pasivaikščiojimas sniegbačiais ir naktinis snowbordinimas.