Rašliavos

Niekaip neduodatis ramybės darbas, senai pradėtas kūrinėlis, kuris turėjo galimybę augti, bet taip ir liko minetiūros pavidale. Taigi po galutinių redakcinių štrichų įžanga į niekur: Benediktas

Poilsis po skraidymo pamokų

Išaušo nuostabus šeštadienio rytas, nusimato smagi diena.. Visą rytą praledžiu skaitydamas J.A.Shumpeter "Capitalism, socialism & demokracy" po to dar diskuruojame su Karlu (portugalas, kuris gyvena kartu) apie valstybių valdymo formas, ES gerybes ir blogybes, ir šiaip visokiom panačiom temom. Taip užsitęsus rytui susirenku įrangą ir keliaujam prie uolų.

Mindę, Romans ir mane pasiima Markus su mašina ir nuvažiuojame prie uolos kur jis yra prakalęs nemažai maršrutų. Planas palaipioti pravalyti kelias trasas nuo kiek klibančių akmenų juose. Taigi sulipu 6a kracką po to markus lipa su viršutine ir nuleidžia kelis luitus iš krecko. Kažkaip sunkokai lipasi, gal dėl to kad vakar su Minde smagiai pabolderinom. Taigi dar vienas 6b bandymas.. sudėtinga tara, taigi visos nesulipęs nusileidžiu. Dabar eilė dienos projektui - pravalyti multipichą.. reikia nuleisti kelis akmenis ką ruošiasi atlikti markus lipdamas iš apačios.. Taigi aš užsidedu batelius, prisirišu virvę, užsidedu šalmą ir aukštyn.

Visa trasa toks crackas. Truputi teigiama siena ir virš jos kita uola taigi tarp jų visą laiką eina crackas, kuris kinta nuo centimetro dydžio iki tokio kur gali džiam'inti kumštį.. Na ir vietom atsidarantis crackas kur gali ir pats į jį įlysit. Taigi lipu: pirma dalis tokia pakankamai paprasta, visą laiką lieback'ini ir kojas statai ant trinties. Pradžioje kojom yra mažos atplaišėlės paskui siena išsilygina taigi lieka tik trintis. Jau kokių 20 metrų aukštyje plyšys pereina į kairę taigi traversas į kairę.. Čia aš išlipęs kokį metrą virš paskutinio saugos taško. Taigi paimu kracką iš apačios kryžiuoju rankas ir pereinu į toliau einantį cracka.. Perimi rankas, perdedi kojas aukščiau permeti rankas (crackas kad pirštai telpa iki antro sąnario, ant truputi dulkėtos uolos slysteli kola, tačiau pagaunu save rankomis, tas pats pasikartoja dar karteli. taigi aš jau ties segimosi tašu. Nespėjau pagalvoti, kad reikia įsisegti virvę, kaip trečią kartą nuslysta koja ir čia prasideda skraidymo pamokos.

Viskas vyko labai greitai. Pirmas vaizdas pajutus nesvarumą greitai judanti ir šonuose besiliejanti uola, tada prabėga mintis, kodėl galva žemiau horizontalios linijos, taigi žvilgtelių į priežastį ogi koja kažkaip kabino virvę.. kuri ir pavertė mane taip. Tespėjau pagalvoti, kad negerai reiktų ją kažkaip ištraukt, pajutau krustelint kojoje raumenį. Tačiau esminės reikšmės tai nepadarė. Tada staigus perėjimas iš laisvo kritimo į visišką sustojimą. Kažkur čia alkūnė brūgšteli uolą.

Taigi prakristau gerą atkarpa uolos kokius 7 metrus (nemažiau). Jaučiu, kad daugiau lipti negalėsiu tai ir šūkteliu Markus, kad nuleistų. Susidūrimas su uola nebuvo kietas, bet alkūnę brūkštelėjau smagiai. Po lengvo šoko ir adrenalino antplūdžio ir kokių 5 min. nusprendžiame, jog reikia nuvažiuoti į ligoninę, nes žaizda atrodo pakankamai gili ir nešvari. Markus paskambina savo draugui. Pas gydytoją ligoninėjepapuolame tiesiai, be jokių biurokratinių kelių ir papildomų klausinėjimų. Taigi viskas susitariama iki tol kol mes pasiekėme ligoninę. Pasisvečiavimo daktaro kabinete pasekmė trys siūlės alkūnėje. Kelios dėžutės antibijotikų, kad nebūtų infekcijos. Ir dvi savaitės poilsio.

Dabar ilsiuos, gulinėju, skaitau knygas, už poros dienų laikysiu egzaminą, ką tik baigėme sirgti už Lietuvos rinktinę. SVEIKINIMAI SU PERGALE !!!

P.S. big thanks to Markus for all the things he did before and after flying lessons.

Climbing video

radau superinę programėlę, kuri iš kelių nuotraukų ir muzikos padaro filmuką per kelias akimirkas.

Taigi pirmas blynas "Laipiojimas smagus užsiėmimas" ("Climbing is fun" enjoy).

Savaitgalis prie Gardos

Taigi ateinantis savaitgalis suplanuotas važioti į Arco kur vyks Rock Master 2007 pasaulinio lygio laipiotojų varžybos. Kadangi nusprendėme važiuoti ankstų šeštadienio rytą, taigi penktadienio vakaras laisvas. Tad išnaudodami tą laiką su Markus nusprendėme pralipti sudėtingą tradicinį maršrutą šalia Sarentino laipiojimo vietos, kurio sudėtingumas apie VI, o jo ilgis kokie 6 pitchai. Nuvažiavome prie sienas pakankamai vėlai, tai planuose buvo sulipti porą pitchų.

Nuvažiavę pasiėmėme viską ko reikėjo ir ko nereikia. Nusileidome prie uolos. Norint patekti prie uolos teko persikelti per upę taigi iki vidurio nušokinėjus akmenų viršūnėmis visgi teko nusiimti batus ir paskutinę atkarpą perbristi, dar 10 min trasos pradžios paieška ir beveik įsitikinus, jog būtent toje vietoje jinai prasideda pradėjom lipiną.

Uolos kokybė pradžioje, švelniai tariant bloga. Uola trupa ir byra. Net dideliais luitais sunku pasitikėti, nes nesi tikras ar jie atlaikys. Visi akmenys trinktelėjus skamba, o tai byloja, jog uola kažkur viduje įtrūkusi ir nėra monolitiška. Markus lipa pirmąją virvę pirmi keli metrai, kokie penki akmenys krenta žemyn, dar 5 metrai ir prieina kampą. Visai nėra kur padaryti saugos tašką, kad būtų galima lipti toliau. O visgi jau 15 metrų virš žemės kur apačioje minkštumu pasižyminti žemė. Taigi kokios penkios minutės apmąstymų, pasišūkavimų ir Markus grįžta atgal. "Geriau 100 kartų lipti, negu paskutinį kartą užlipti" Taigi maršrutas nepasidavė, taigi grįžome ties upe bandydami pamatyti lipimo liniją ir numatomą maršrutą, nes tiksliai maršruto nežinome, o ir šaltinis tik vienas Markus rado kažkokioje knygoje, ir sakė pažįstas kelis kurie yra tą trasą pralipę. Taigi ši trasa lieka ateities projektas. O tuo tarpu kadangi visgi planuojame sugrįžti tai iki sutemstant darbuojamės upėje bandydami padaryti tiltą, tiksliau akmenų krūvas kurie leistų sausiems persikelti per upę, taigi šlapi, pavargę, nieko gero nepralipę, bet u viltim ir gera nuotaika grįžtame į Bolzano.

Taigi ryte važiuojam link Arco. Nuvažiavom prie Gardos ir gera pusdienį linksminomės su burlentėmis. James su Juozu su linksminosi su katamaranu. Vaizdas ir greitis tikrai įspūdingas. Važiuodami su instruktoriumi sugebėjoo pamesti stiebą, paskui treniravimosi sumetimais apsivertė. Bet panašu kad jie adrenalino ir įspūdžių jau pasikrovė visam savaitgaliui. Po pietų važiuojam iki Arco ir tiesiai į Rock Master 2007.

O vaizdas labai įdomus. Susirinko koks 20-30 pasaulinio lygio laipiotojų ir dar keli šimtai tokių mėgėjų kaip mes. Kurie žiūri kaip tie likę 20 ropščiasi ant sienos. Taigi tik atvykę patekome į vyrų on-sight varžybas. Lipa kokius 8c trasą. Kaip kokie driežai rangosi, kabinasi už ten kur atrodo nėra kur kabintis ir lipa į viršų. Iki topo užlipo tik du atletai kiti baigė trasą kas per vidurį, kas netoli topo. Po to sekė greituminis speed climbing (greituminis laipiojimas) taigi 25 metrai maždaug per 10 sekundžių. Ir ti vertikaliai aukštyn. Ten jie trasa ne pilo o šokinėjo. Ir šeštadienį užbaigė bolderingo rungtis. Bolderinge viso buvo keturios trasos. Ir visos nerealios ir tiesa pasakius labai įdomu stebėti bolderio rungtis nes matai, kaip sprendižmos sudėtingos bolderio problemos. Pirma trasą dvi formos paskui nusilaidimas ant dar vienos kur kojoms nėra nieko. Paskui kampas ir kona užsikeli vos ne iki galvos ir topas. Paskui viena 3 metrų diametro forma, prasideda po ja ir aplinkui reikia užlipti ant jos, visa trasa vien trintis ir balansavimas. Paskui dar viena trasa ir paskutinė. Paskutinė ir sudtingiausia pradžia šuolis iki pirmo kybio, paskui kojas susideda ant to pačio kybio ir lubom pora judesių, tuomet abi kojos atsiduria aukščiau rankų ir laipiotojas tiesiog pakimba ant kojų žemyn galva, ir po to išėjimas ant kampo. Štai čia visi ir užstrigo. Ir tik po trijų bandymų pailsėjus 10 min ir dar kartą bandant Gareth Parry kiek ilgiau, dėka savo ugio, palaikė paėmęs už kampo or net pabandė padarti sekantį judesį. To ir užteko laimėti rungtį. Tada nukeliavom į netoliese esančia alyvuogių giraitę, kuri taip nuostbiai kvepėjo mėtomis, jog visi svajingai ir palaimingai užmigom.

Sekmadienis, ankstyvas rytas kažkur netoliese skambantys bažnyčios varpai pranešantis, jog laikas keltis. Vėl pasitinka mėtų kvapas, dabar jau ne toks stiprus tikriausiai naktį uoslė kiek prisitaikė prie šio nuostabaus aromato. Mes vėl ant burlenčių, Mindės patartas pasiemu 4.7 burę ir į vandenį (burė tikrai kur kas stbilesnė už tas su kuriomis plaukiau praeitais kartais). Vėjas superinis, man pats tas, gal net gi kiek per stiprus, bet visgi pagaliau pradedu jausti burlentę ir vėją burėje. Ne tik jausti, jog kažkas vyksta aplinkui, bet valdyti jį. Plaukiant prieš vėją viskas neblogai, o pavėjui kila vis dar sunkumų. Taigi visa pusdieni praleidau ant lentos darydamas tack'us kol baigėsi vėjas.

Tada susirinkom daiktus ir atgal į Arco. Spėjom tik į pabaigą. Pamačiau kaip tie monstrai lilo "duel" trasą. Taigi dvi vienodos trasos, kurių sudtingumas 7c+ ir du atletai ropščiasi jomis 30 metrų į viršų. Neįtikėtina kaip jie tiesiog bėgo ta trasa. Čia vienas judesys kitas, šuolis, išėjimas ant kojos, lubos, persisukimas. Žodžiu MONSTRAI... Galėtų varžybas pabadinti Rock Monster 2007 tikrai pataikytų tiesiai į dešimtuką.

Štai taip nusikalę, įdegę (nes keistai kaito veidas), pavargę, pilni įspūdžų, jausdami rimstantiį adrenaliną - parvažiavome namo. Taigi dar vienas savaitgalis ir skausmingas pirmadienis kiekviename žingsnyje raumenims primenant apie linksmai praleistą savaitgalį.

Laipiojimas pavojingas sportas

Taigi, vidurys savaitės visa diena skaitau „Understanding Linux Kernel“, bandau suprasti visokius procesus, interuptus ir dar galai žino ką ir kam. Taigi taip išdžiovinus smegenis reikia užsiimti kažkuo kitu. O tas kitas tai laipiojimas.

Vakar iki saulei nusileidžiant nuvarėm palaipioti pas Markus. Nors nusimatė geriausiu atveju kokia valanda laipiojimo, bet ko tik nepadarysi kad kur neužlipti. Prie sienos sutikom pora vaikinuku, kurie kaip tik lipo Markus su Linu prakalta trasa. Kadangi mes niekaip nesutinkam dėl trasos sudėtingumo tad dar dvi nuomonės ypač vieno iš jų, kuris onsightino šalia esančią septinkę vertos apmastyti. Taigi dabar trasos "Joint group"sudėtingumas 6a/6a+.

O mes savo ruoštu užlipome „kreką“ (angl. crack – įtrūkimas). Taigi kol visi sulipome tai ir sutemo. Kadangi dar labai norėjosi palaipioti, tai pasidarėm sau naktini laipiojimą. Viskas taip pat kaip ir diena tik užsidedi lempa ant galvos, kad pasišviesti kur imti koki kybį ar padėti koją. Ir su viršutine sulipom tą patį plyšį. Lipimas kažkaip skiriasi, ir kojos laikė visur kur padėdavau, nors kai buvo šviesu atrod nėra kur jų dėti. Nuo sienos atsiveria nuostabus naktinis Bolzano vaizdas. Ech gražu.

Kita laipiojimo diena šiandiena. Nuvažiavom į laipiojimo vietą Val di Sarentino. Linas planavo lipti savo 6b projektuką, taigi kelios apšilimo trasos. Kadangi Lino projektinė trasą buvo užimta aš lipau kitą 6c projektą. Smagi trasa, pradžia maži kybiukai, maždaug po 10 metrų prasideda antra dalis – dar maždaug 10 metrų neigiamos sienos su gerais kybiais rankoms, kurie dauguma dirbtinai padaryti arba padidinti. Galingi daug jėgos reikalaujantys judesiai. Po 3-ų pakabėjimų ant virvės bandant atpalaiduotas užkaltas rankas grandinė. Tereikia truputi ištvermės rankose ir antra 6c bus mano. Po to Linas lipo tą pačią su viršutine. Ir jam būnant netoli viršaus...

<...>

Išgirdau, slystančios pro atotampas virvės garsą. Akys automatiškai nukrypo link garso šaltinio. Tepamačiau šalia lipusį laipiotoją, maždaug 5 metrų aukštyje laisvu kritimu nugara kiek čiuožiant teigiama siena artėjant prie žemės. Tada bum.. Kojos liečia žemę sugeria visą smūgį ir jis nukrenta ant šono. Pirmos akimirkos nedaug gyvybės ženklų, paskui sunkus šniokščiantis kvėpavimas. Liną greitai nuleidžiu žemyn. Linas iš kart klausia ar reikia malūnsparnio, taigi Mindė su mobiliu nubėga ant aukščiau esančio tilto, kur yra ryšys ir iškviečia malūnspanį. Taigi nukentėjusysis laipiotojas kokių 40 metų, patyręs geras laipiotojas. Klaida: per trumpa virvė. Ko pasekoje apie 10 metrų kritimas, panašu, kad labai laiminga nelaimė. Stuburas sveikas, galva irgi, dėl vidinio kraujavimo ar lūžusių kaulų paaiškės vėliau. Taigi dabar visi prisimename, jog bet kur apie laipiojimą parašyta, kad gale virvės turi būti mazgas, na jis skirtas kaip tik tokiems atvejams.

Taigi atskrenda malūnsparnis, nuris mus pamatė tik sukdamas penktą ratą. Rodant malūnsparniui leidimosi vietą, laikom abi rankas iškeltas. Taip rodant kur mes esame, jog mums reikalinga pagalba ir esame kaip orientyras pilotui. Kuris irgi truputi pamišęs, leidosi slėnyje greta medžių. Taigi daug vėjo, medikai, nukentėjęs perdedamas į transportavimo kuprinę. Dar vienas malūnsparnio pasirodymas ir nukentėjusysis pakeliamas ir išskraidinamas į ligoninę.

Ką galiu pasakyti laipiojimas pavojingas sportas. Na dabar, bent metus manau, kad mazgas virvės gale bus visada. Ir reiktų, rimtai pasimokyti pirmos pagalbos. Nes tokioje situacijoje pamačiau, jog nežinočiau ką daryt, kam susilaužius koją ar šiaip kam nutikus. Gerai, kad vieni iš greta esančių laipiotojų laipiotojai buvo medikai. Ir nepamiršti pagalbos telefono 112, kuris veikia jei nors kuris tinklas pasiekia mobilų telefoną, taigi galima paskambinti net jei telefonas rodo kad ryšio nėra.

Grödental, Piz Ciavazes „Kleine Micheluzzi“(dolomitinės Alpės)

Na kadangi šį savaitgali planai nebuvo tokie grandioziniai kaip praeitą, tai nusprenėme su Linu užlipti kokį tradicinį maršrutą. Dar penktadienį Markus paklausėm kur galėtumėme lipti. Taigi pavartęs knygutę, dūrė pirštu ir sako šitą. Šita superinė, daug pitonų, normalios stotys ir nesudėtinga taigi kaip tik mums..

Trasa
Vieta: Grödental, Piz Ciavazes.
Pavadinimas: „Kleine Micheluzzi“ (mažasis Micheluzzi).
Ilgis: ~300m. 8-ios pitchai.
Vertikalus atstumas: ~220m.
Sudėtingumas: IV+

Na štai planas kaip praleisti sekmadienį jau padarytas, taigi pasiruošdami penktadieni nusipirkom rinkinį zakladkių, pora juostų. Šeštadienį ryte buvo kiek apsitvarkymo diena žodžiu nieko ypatingo... Ir štai atėjo šeštadienio vakaras.. Sugalvojom, kad reikia pasisiūti tokį maišą, kurį galima pasikabinti po magnezijos maišu su pinigine raktais ir mobiliu telefonu. Na tai čia ir prasidėjo mano kūrybinės kančios. Šiaip ne taip supratę, kaip naudotis senovine dar koja minama „Singer“ siuvimo mašina kelios audinio iškirptės, daug siūlo ir kokios 2 valandos darbo ir nepatikėsit kokį meno kūrinį sutvėriau.. Tiesa pasakius dar trūksta prisiūti logotipą, bet tikras meno kūrinys ir tikrai labai šauniai gavosi, toks truputi 80-uosius primena "Gėlių vaikus".Žodžiu dabar jau pilnai apsirūpinę įranga nusistatome žadintuvus 7 ryto ir miegot.

Ryte pabudę susikrauname įrangą, suvalgome stebuklingųjų Miusli su pienu ir išvažiuojame. Vis sprendėme per kur važiuoti ir pasirinkę tolimesnį kelią, kuris turėjo būti mažiau status, nors kiek ir ilgesnis išvažiavome. Na žadžiu kelias turėjo būti mažiau status ir geresnis, bet deja. Teko persiristi per perėją, kurią manėm nereiks pervažiuoti ir galiausiai vis viena patekom ten kur būtume atvažiavę trumpesniu keliu (žodžiu). Na gerai, sekanti užduotis susirasti tą trasą. Užduotis ne tokia ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visos tos uolos kiek panašios ir jų čia ne viena, viena virtinė po kitos. Na kelis kartus pavažinėja pirmyn atgal galiausiai suvokiame, jog mums reikia Pietinės sienos, o mes žiūrime į Šiaurinę. Taigi jei kas klaus, kuri yra pietinė siena, tai yra ta kur šviečia saulė ir kuri žiūri į Pietus.

Taigi dar po pusvalandžio paieškų pervažiavus Sela perėja pagaliau pamatome mūsų sieną ir mus laukiančią trasą. Jau lipančius alpinistus, kurie atrodo kaip kokie maži voriukai ant tos sienos. Na taigi jau nekantrumas ima pradėti lipti. Prie mašinos užsidedame apraišus paliekame kas nereikalinga pasimame ką reikia ir pirmyn. Po 10 min persimauname į laipiojimo batelius ir pradedame lipti. Atkarpa iki pirmo saugos taško šlapia ir paskui leidiesi žemyn.. Ir tada kitas saugos taškas, kuris ir yra pirmoji bazė. Pitchas dešniau pasivaikščiojimas ieškant kelio. Linas pora kartų nueina ten ir atgal bandydamas surasti kur mums čia reikėtų lipti. Sekanti atkarpa turėjo būti sudėtingumo III, bet aš ją sugebėjau padaryti maždaug V. Vietoj to, kad apeiti "kaminą" lipau juo.

Paskutinis saugos taškas penki metrai po manimi. Ir tas toks, kad klausimas ar ką nors laikytų. Taigi kritimas būtų maždaug 12 metrų iki tašo kur Linas saugo ir dar tiek žemiau. Geriau jau nekristi. Kur čia kur nors įkišti kokią zakladkę ar šiaip kokią sistemėlę surinkti. Brač kažkaip čia ne taip. Minute svarstau ką daryti. Po to apmąstymo ir supratimo, kad nėra kaip čia padaryti saugos tašo nutariu lipti. Reikia pilti. Vienas judesys, kitas, chu aš ant kamino.

Keli sekantys pitchai grynas pasivaikščiojimas, net neaišku kam virvė reikalinga. Na gal tik tiek, kad kai tiek takų kur gali tiesiog nueiti sunku surasti kelią. Taigi dar kartą klaidžioju ieškodamas saugos taško ir po 5 min užlipęs dar 10 metrų randu. Pagaliau baigėsi III sudėtingumas ir kažkas įdomiau IV+ trys atkarpos. Linas net pirštus pasimagnezino vienoj vietoj (žodžiu rankenos ir nieko sunkaus). Na lipant teko pasidaryti kelis saugos tašus, bet šiaip trasoje daug pytonų prikalta ir papildomai kaip ir nieko nereikia. O ir šiaip kažkaip nėra kur tame dolomite kišti tas zakladkes. Štai praėjo 3 valandos ir mes viršuje. Keik pasėdim pasigrožim vaizdais: Marmolada, Stela grupė. Persiauname batus ir žemyn. Kadangi aš šį kartą su basutėm, tai patarimas neikit su basutėm, eiti visai nieko kol nelenda akmenys ir kur nenusidauži kojos nykščio ar kulno. Geriau visgi batai. Na, bet kaip vakar skaičiau Einšteino mintį: „Žmogus, kuris niekada neklysta, niekada nėra bandęs karko naujo“.