Taigi pirmas šiais metais, šį dešimtmetį ir apskritai mano gyvenime snowboardinimas naktį. O jei tai papasakoti išsamiau; tai viskas prasideda, kai atsiduri kalno apačioje. Užsidedi sniegbačius ant kojų, snieglentę ant nugaros, pora lazdų į rankas, lempą ant kaktos ir lipi.
Taigi pirma dalis "lipi". Iš esmės nieko labai ypatingo, tiesiog lipi šlaitu. Sniegbačiai nelabai laiko jei sniegas labai purus ir kalno statumas daugiau nei kokie 30 - 40 laipsnių. Tuomet sniegas neturi pakankamo sukibimo ir tu tampi maža lavina kuri pradeda slysti žemyn. Ir šiaip eiti puriu sniegu reikia kur kas daugiau jėgų nei paruoštu keliu.. Traversuoti labai nepatogu jei kampas didesnis nei kokie 10 laipsnių.. taigi tuomet pasižiūri į kalno viršų ir patrauki tiesiausiu keliu.
Na neskaitant, kad pirmą kartą lipant kolegos skitureriai (tie kur ant kupros lentų nenešioja p kalnus - "tipo auštesnė rasė") paėmė smagų tempą ir aš vos kvapą gaudžiau mėgindamas palaikyti diktuojamą tempą.. Po kelių šimtų metrų tos menkos trūkstamo deguonies atsargos išseko ir akyse būtų pradėję temti, jeigu lauke nebūtų ir taip tamsu. Žodžiu kokią minutę atgavau kvapą ir pradėjau savojo ritmo paieškas. Štai ir jis ir jis kur kas lėtesnis. Taigi Linas su Markus nukūrė į viršų, aš lipau iš paskos bandydamas nesustoti ir lipti lipti. Džeimsas ėjo kartu ir kėlė mano kovinę dvasią.. Vienas tikriausiai būčiau likęs ten kur nors pamiškėje. Taigi dviese nueisit daugiau. Taigi vis dar džiaugiausi, kad nesispjaudau krauju ir vandeniu tik visokiais skysčiais iš burnos ir nosies. Taigi viskas puiku. Po kokios geros pusantros valandos stovėjome ties viršutiniu liftu. Ten jau laukė tikriausiai pradėjęs šalti nuo laukimo Linas su arbata. Galiu lažintis kad niekas nesat gėręs tokios skanios arbatos kokia ji buvo ten. Lipant kartkartėm lankiusios mintys apie lengvesnį snowdoardą jau pamirštos. Nes liko tik kelias žemyn.
Viršuje pasikeičiau marškinėlius nes manuosius buvo galima gręžti. Taigi bet koks neperšlampamas sluoksnis viršuje sulaiko visą prakaitą viduje ir pučiant vėjui darosi šššallllta. Panašu kad Lino stebuklingas flisiukas stebuklingai išgarina viską ech ir aš tokio noriu..
Taigi čia kas nusimeta kailiukus, užsimaukšlino snieglentę ir žemyn nuo kalno. Leidimasis truputi keistokas, nes visada turi laukti ko nors netikėto, nes laukiamas nuolydis gali stebuklingai pavirsti kalniuku ar spėjama įduba išsilyginti. Žodžiu tikiesi, kad kažkas tave nori nustumti ir nugriauti ir data visai linksma leistis žemyn. Leidomės šviežiai paruošta trasa visos Baisiosios katės jau buvo sumigusios (sniego kačių baimė - L. Baltrūnas)
Va taip ir baigėsi pirmasis pasivaikščiojimas sniegbačiais ir naktinis snowbordinimas.
1 komentaras:
Tadai, galėtum dažniau parašinėt :). Labai įdomu!
Rašyti komentarą