Į mano rankas pakliuvo knyga "Tyra širdis. Jėzaus mokymas budisto akimis" [1]. Kadangi knyga buvo man rekomenduota, tad nutariau parašyti ir komentarą apie šią knygą. LKSB puslapyje radau neblogą straipsniuką polemizuojantį su knygoje dėstomis mintimis, kurį siųlyčiau perskaityti norintiems gauti informacijos iš priešingos stovyklos. Tai straipsnis pavadimumu "Dalai Lamos grimasos, arba ar visų religijų esmė yra „tyra širdis“?. Per daug nesigilindamas į teiginius pateiktus straipsnyje tiesiog pateiksių savo mintis ir pastebėjimus skaitant šią knygą.
Visu pirma prie paliesdamas knygoje dėstomas mintis noriu pateikti pora laisvos formos apibrėžimų, kurių pasigedau šioje knygoje. Tai malda ir meditacija. Malda - tai žodžis atėjęs iš Sanskrito ir reiškiantis prašymą Dievo, turint poreikį, taip pat terminas įtraukia ir Dievo garbinimą. Trumpai sakant tai santykio (dialogo) su Dievu užmezgimas. Taigi malda vyksta tik tuomet, kai joje yra du asmenys tai žmogus ir Dievas - dialogas. Meditacija - tai tam tikri metodai (praktikos) skirti giliam apmastymui. Metodai skirti koncentruotam minčių apmastymui ir kryptingam mąstymui. Žodžis meditacija atmetus prie jo taip lengvai prilimpantį religinį atspalvį, reikštu kryptingą apmąstymą. Meditacija skirtingai nuo maldos yra vieno asmens veiksmas - monologas.
Taigi apibrėžus maldą ir meditaciją pereikime prie knygos turinio. Pirma klausimų virtinė kyla tik tik pradėjus skaityti knygą: kam dialogas apkritai yra reikalingas, kokie jo tikslai, kodėj su budistais, ko siekiama šiuo dialodu. Atsakymų į šiuos klausimus neradau, tačiau susidariau įspūdį, jog ši meditaciją praktikuonti krikščionių organizacija ieško ideologinės prieglaudos. Nemanau, kad šis judėjimas pradėtas John Main, OSB (1926–1982) benediktinų vienuolio ir dabar toliau tęsiamas Laurence Freeman būtų susilaukęs labai didelio susižavėjimo ir palaikymo tarp kitų krikščioniškų konfesijų. Nors L.Freeman ne kelis kart kartoja, jog šio dialogo tikslas nėra sukurti vienijančią religiją, visgi susidaro įspūdis, jog L.Freeman jaučiasi esantis naujos teologijos kūrėju ir bandantis surasti naują krikščionybės interpretaciją. Nors ši interpretacija daugeliu atveju prieštarauja bažnyčios tėvų įtvirtintai teologijai, visgi yra cituojamos šių tėvų mintys, deja, išimtos iš konteksto ir pritaikytos norimam teiginiui pagrįsti. Bet palikime nuojautas, o geriau pažiūrėkime į mintis ir teiginius pateiktus knygoje.
"Anksčiau religiniai veiksmai būdavo suvokiami saurąja prasme, tik kaip šventimas arba savo įsitikinimų ir apeigų pažinimas. Šiandien žmogaus religinė veikla papildyta nauju elementu, tokiu kaip pagarbus ir nuoširdus kitų religijų įsitikinimų ir apeigų tyrinėjimas jų nesisavinant. Tokios naujos veiklos, kuriuos žmonija seniau nežinojo ar net laikė ją išdavikiška bei šventvagišk, vaisius ir autentiškumo paliūdijimas visuose religijose yra toks pat - atjauta ir pakanta Dialogas turi mums padėti ne tik geriau pajusti kitus, bet ir geriau pažinti save, savo gerumo esmę. Dialogas daro mus geresniais žmonėmis" ([1] p.19)
Šioje pastraipoje yra nemažai minčių, kuriuos prieštarauja tai pačios sau arba krikščioniskąjai pasaulėžiūrai, nors ne visos jos klaidingos. Visu pirma teiginys, jog anksčiau religija buvo sprantama siaurąja prasme, o dabar mes žinome tiesą - terodo autoriaus besiaukštinančią poziciją. Tik jis dabar atrado tikrąsias religijos plotmes, o visi kiti buvo pakankamai kvaili to nepastebėti. Drįsčiau pastebėti, kad toks teigimas yra daugiau nei abejotinas. "<...> žmonija seniau nežinojo ar net laikė ją išdavikiška <...>", tai kaip visgi ten ar nežinojo, ar žinojo ir laikė išdavikiška? Antras dalykas krentantis į akis, beje pasikartojantis dar ne kartą, tai mintis, jog krikščioniškos religijos esmė tapti geresniais žmonėmis, ir teiginys, jog žmogaus prigimtis yra gera. Abu šie teiginiai neatsilaiko prieš krikščioniškąją teologiją. Visu pirma krikščioniškoji evangelija (pažodžiui: geroji žinia) sako, kad Kristus mirė už kiekvieno nuodėmes, ir tuo tikintys bus išgelbėti. Ir tik kaip pasekmė yra siekimas tapti panašiam į Kristų (tapti geresniu žmogumi). Ši taisyklė neveikia atvirkštine tvarka, tiesiog tampant geresniu žmogumi netampi automatiškai krikščionimi. Kalbant apie žmogaus prigimtį galime teigti priešingai autoriui, remdamiesi laiško Romiečiams žodžiais: "Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne." ([2] Rom 7:18)
"Tiesa - ne tik tinkamai išreikštos idėjos. Tiesa be žmogiškosios draugystės šilumos yra tik blankus tikrovės šešėlis" ([1] p.23)
Na čia paminima vienas is sudėtigų koncepcijų - Tiesa. Visi filosofai bandė atakyti į šį klausimą. Paminėsiu kelias Biblijoje minimas vietas: Pontijus Pilotas klausė Jėzaus jį tardydamas " „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės." ([2] Jn 18:38). Kitoje vietoje pats Jėzus sako šiuos žodžius: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." ([2] Jn 14:6). Taigi krikšioniška tiesos samprata neišeitų įvardinti šiuo teiginiu, kurį skaitytojui pateikia L.Freeman.
Visa knyga, kartais net iki absurdo viską paišo per tolerancijos prizmę. Ši tolerancija kartais pasiekia tokį lygį, kad bet kas kas pasisako prieš šią toleranciją yra netoleruojamas. Argi visgi tai nėra kiek iškreipta tolerancijos grimasa.
"Budizmo filosofija - vienas iš didžiausių žmogaus proto pasiekimų" ([1] p.24)
Kai šiuos žodžius taria krikščionybės atstovas ir dialogo sumanytojas, piršte peršasi mintis, jog jis kiek šališkai vertins viską, kas ateina iš budistiškosios filosofijos. Juk jei laiką kažką geriausiu žmonijos pasiekimu, tai ir visa kas joje yra negali būti bloga ar klaidinga, taigi neverta atmesti nieko. Tai pozicija, kuri neleidžia objektyviai vertinti.
"Galų gale, jei įvairios religijos vertinamos tik pagal tai, kiek jos psichologiniu požiūriu tinka asmens poreikiams, kur tada absoliučios Tiesos vientisumas? Jei budizmas ir krikščionybė tinka tik atskirų budistų ar krikščionių dvasiniams poreikiams, ką tada reiškia tvirtinimai apie šių religijų teisingumą ar net universalumą?" ([1] p.31)
Šis teiginys iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai ir vientisai. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau galima pastebėt, kaip autorius spekuliuoja skaitytoju pradžioje teigdamas teiginį, kuris pristatomas kaip absoliut tiesa, o vėliau jį paneigdamas ir taip įrodydamas savo tiesą. Iš tiesų šis teigiys būtų tiesa jei pirmasis būtų irgi tiesa. Taigi verta atidžiau pasižiūrėti kas sakoma pirmuoju teiginiu. "<...> įvairios religijos vertinamos tik pagal tai, kiek jos psicologiniu požiūriu tinka asmens poreikiams <...>" ir "<...> kur tada absoliučios Tiesos vientisumas?". Taigi autorius teigia, kad religijos vertingumas yra suprantamas tik tiek kiek ji atitinka psichologinius žmogaus poreikius, ir kaip išvada jei religija vertiname tik taip - tai negali būti vienos absoliučios Tiesos. Toliau toje pačioje pastraipoje L.Freeman užduoda klausima Dalai Lamai į kurį yra atsakoma: "<...> gali egzistuoti skirtingos absoliučios tiesos <...>". Čia skaitytojas yra uždaromas į uždarą filosofinės logikos ratą iš kuriuos nėra kitos išeities kaip tik sutikti. Tačiau pateikus apibrėžimą Tiesos apie kurią jie kalba šie teiginiai neturėtų šios loginės pasmės, tagi Tiesos apibrėžimo nutylėjimas leidžia laisvai spekuliuoti filosofiniais išvedinėjimais.
”Esame budistai ar krikščionys ne tik todėl, kad vienaip ar kitaip tikime, bet ir todėl, kad atitinkamai elgiamės.” ([1] p.35)
Šis teiginys nors ir kaip teisingai skamba nėra visiška tiesa. Deja galiu pakomentuoti jį tik iš krikščioniškosios perspektyvos. Taigi krikščionimi tampama ne dėl darbų bet būtent dėl tikėjimo. Žimoma šis tikėjimas veda prie darbų, ir šias dvi dalis sunku atskirti. Būtent šis klausimas istorijos bėgyje yra sukėlęs daugybę krikščioniškų diskusijų. Kad šis teiginys būtų teisingas turėtų būti naudojamas ne loginės konjuncijos jungtukas (ne tik <...> ,bet ir todėl), jungtukas išreiškiantis loginę implikaciją (tuomet). [Taigi esant pirmam dėmeniui antras turėtų būti teisingas, tačiau esant antram teisingui primas gali būti ir klaidingas]
"Kas skaito šventajį raštą, tame apsigyvena išmintis" ([1] p.43)
Šis teiginys, kaip ir daugelis kitų nėra gryna netiesa, tačiau nėra ir tiesa. Vien skaitan netapsi išmintingu, reikia suprasti, mokėti vertinti ir dar daugeli kitų dalykų. Šis pasakymas tik dar kartą patvirtina L.Freemano poziciją, jog gali išsiteisinti savo darbais ar paties įgyta išmintimi ir supratimu gauti išgelbėjimą. Kas nėra visiškai krikščioniškoji koncepcija.
Baigdamas norėčiau pastebėti ryškiai į akis krintantį teiginį. Viename iš atsakymų Dalai Lama užsimena, jog egzistuoja keli paraleliniai keliai į Tiesą ir tai, kad krikščionybė ir budizmas - tai tiesiog du lygegretūs keliai. Panašu kad L.Freeman labai su šiuo teiginiu ir nesiginčija ir jam pritaria. Deja šis teiginys neatitinka krikščioniškosios pozicijos, galime pažiūrėti į jau minėtą citatą: "Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." ([2] Jn 14:6). Taigi, čia minimas vienas kelias, o L.Freemano sugebėjimas įžvelgti daugiau nei vieną galimą kelią, tiesiog stebinantis.
Apibendrinant norėčiau paminėti kelis faktus. Viena tai keista, jog dialoge buvo naudojamos tik budistinės praktikos, o krikščioniškosios ne (meditacija - taip, malda - ne). Nepaisant visų pastangų parodyti, jog tai dialogas skirtas kiekvienos religijos pagilimui panašiau, kad tai tam tikros tapatybės ieškojimas bendant rasti tam tikrą palaikančių įdėjų rinkinį ir visdėlto vedantį prie viską jungiančios tiesos sampratos. Paminėčiau, jog pati idėja naudoti meditacija kaip krikščionišką praktiką yra tikriausiai pakankamai girtina, juk pakaktų išversti tai kaip: "tikėjimo apmąstymas", o tai laikoma gera praktika ir skatinamas krikščionybėje. Taigi visgi neaišku ko buvo siekiama šiuo dialogu. Daugelis teiginių ir pareiškimų yra smarkiai kvestionuojami, nors knygoje pateikiami, kaip priimta krikščioniškoji pozicija. Manau jei L.Freeman pradėtu dialogą su kitom krikščioniškom denominacijom susilauktų ne tokių didelių pagirų, ir daugybės kontraargumentų.
________________
[1] Dalai Lama, Laurence freeman, Thupten Džinpa. Tyra širdis. Jėzaus mokymas budisto akimis, Dialogo kultūros institutas, 2003, pp 232.
[2] Vertė:ST–Antanas Rubšys, NT–Česlovas. Kavaliauskas Šventasis raštas. Senasis ir Naujasis testamentas, LVK leidykla „Katalikų pasaulis“, 1998.
