Gyvenimo subtilybės

Texel Group Hike

2009-07-12T13:17:00.000-07:00

View Texel Group Hike in a larger map

2009 07 11-12 žurnalo įrašas:

Texel Group Hike~2800m.

Dalyviai: T.Makčinskas, Š.Marčiuška, M.Kaminskas

1-a diena:

Turo trukmė: 9 valandos. (9:45 - 18:45)
Aukščio skirtumas: ~2100m. (650 - 2800)
Vakarienė: makaronai ir buljonas

2-a diena:

Turo trukmė: 4 valandos. (7:30 - 11:30)
Aukščio skirtumas: ~1500m. (2800 - 1300)

Užrašai / mintys / pastebėjimai:

Sekinantis 9 valandų hikinimas pirmąja dieną. Užlipome maždaug 2.1 km aukščio skirtumą pakeliui užlipdami į nedidelę tarpinę (bonusinę) viršūnę. Tegaliu prisiminti, jog visa diena lipom aukštyn ir aukštyn. Paskutinę valandą jau persiritus per perėja, aukščiausia turo vietą suradome daug sniego, kuris kelia iki bivako tik palengvino. Nereikėjo eiti aplink didžiulius riedulius. Mes tiesiog ėjome virš jų.

Pasimokę iš praėjusios savaitės klaidų apsirūpinome pakankamai vandens ir užkandžių. Vartodami tiek vienus tiek kitus reguliariai nepritrūkome nei jėgų nei sveikatos iki pasiekėme dienos tikslą.

Bivaku dalinomės su dar dviem keliautojais, o šilta vakarienė ir buljonas viską nušvietė ryškesnėmis ir šiltesnėmis spalvomis. Tuomet ramiai palydėtas Antoine de Saint-Exupery "Mažojo princo", kuris niekuomet nepamiršta ko klausė, nuėjau miegot.

Visa diena oras buvo palankus eiti. Dangus apdengtas lengvų debesų sluoksniu ir tik ties perėja kiek palynojo. Lietus greitai pavirto mažais krentančiais ledukais ir staiga liovėsi. Naktis buvo giedra. Kadangi mes buvome aukščiau debesų ryškiai švietė mėnesiena ir žvaigždės. Prisiminė princo pasakojimas apie žvaigždes ir norėjosi paklausti: "Ką aš matau kai žiūriu į žvaigždes?".

Antroji diena pasižymėjo gražiais vaizdais. Pradedant saulės patekėjimu virš kalnų apsuptų plaukiančia debesų jūra, vėliau gėrėjomės visa vilkstinei ežerų ir galiausiai gražiu spygliuočių mišku. Reikia būti poetu norit aprašyti tai ką matė akis ir jautė širdis. O aš tepasakysiu buvo nuostabiai gražu.

Nuotraukos

http://picasaweb.google.com/marius.kaminskas/Texelgruppe#

Ortler 3905m.

2009-07-06T01:59:00.000-07:00

2009 07 03-04 žurnalo įrašas:

Ortler 3905m.

Dalyviai: A.Janes, T.Makčinskas, Š.Marčiuška, M.Kaminskas, M.Kirschner

1-a diena:

Turo trukmė: 3 valandos. (18:10 - 21:00)

Aukščio skirtumas: 1150m. (1880 - 3029)

Vakarienė: makaronų sriuba su dešrele ir obuolių pyragas

2-a diena:

Turo trukmė: 14 valandų. (5:40 - 20:00)

Aukščio skirtumas:

aukštyn: 876m. (3029 - 3905)
žemyn: 2025m. (3905 - 1880)

Vakarienė: pica

Užrašai / mintys / pastebėjimai:

Pirma diena pradėjome savo lipimą 18:10. Lipom iki Payerhute, kur vėliau ir praleidome naktį. 22:00 visi buvome nuvaryti miegoti, o 4:00 pakelti. Kas geriau kas prasčiau išsimiegoję sutikome auštantį rytą 3km aukštyje. Pavalgėme pusryčius išsidalinom įrangą ir pajudėjom. Buvome viena iš paskutinių grupių tądien pajudėję link viršūnės.

Pradžioje nesudėtigas hikinimas uolomis vėliau 70m. feratos stiliaus lipimas siena su įrengta grandine. Ir kelių metrų atkarpa su stačiomis sienomis abipus keteros. Čia ir baigiasi lipimas uola ir pasideda keliavimas ledynu. Atkarpa uolomis techniškai nesudėtinga, tačiau vietomis atsiveriančios prarajos vienoje ar kitoje pusėje gali paralyžiuoti tuos, kurie bijo aukščio. Viena komanda prieš mus tokioje vietoje nusprendė apsisukti ir grįžti atgal. Šarūnui irgi labiau patiko tolesnė atkarpa ledynu nei uolos. Nors Marius kur kas mieliau būtų visą kelią ėjęs tokiomis uolomis nei keberiojęsis sniegu. Sunku žinoti kas kam bus suklupimo akmeniu sudėtingesniame žygyje.

Toliau laukė ledynas. Užsidėjome kates ant batų trumpai pasikartoję, kaip įrengti saugą sniege, susirišome į virvę ir pradėjome atrają pakilimo dalį. Pakilimas buvo ganėtinai sunkus dėl pažliugusio sniego ant 40 laipsnių statumo šlaito. Kadangi sniego buvo daug galėjome praleisti vieną sudėtingesnę atkarpą uola. Taip ir priėjome Lombardi Biwak 3316m. Trumpa pertraukėlė ir kiek sulėtinę tempą pajudėjome toliau. Palikdami dešinėje besipuikuojantį ledyną ropštėmės ant jo kupros. Maždaug viduryje šios atkarpos sutikome pirmąsias grupes grįžtančias nuo viršūnės. Prasilenkimas 40 laipsnių statumo atkarpoje ne pats maloniausias. Prasilenkę su dar pora grupių priėjome gerai matomą ledyno trūkį. Čia gavome vieną pastabėlę iš kalnų gido su kurio prasilenkėme, jog mūsų atstumas tarp žmonių virvėje per didelis ir kritimo metu nukentėjusysis įgaugų didelį pagreitį ir jį būtų sunku sulaikyt. Čia mes greitai reagavome į pastaba ir sutrumpinome ryšį. Atsargiai perlipome mažu sniego tiltuku tarp dviejų trūkio pusių ir judėjome toliau.

Už maždaug 50 metrų šlaito statumas ženkliai sumažėjo ir mes trumpam sustojome pailsėti. Čia susidūrėme su dar viena dilema. Sakyčiau pačią sunkiausią visoje kelionėje. Marius įvertinęs savo jėgas sakė, jog eina ant savo galimybių ribos. Ir jei prieš akis yra dar status šlaitas jis jo neįveiks. Kaip vėliau išsikalbėjom jis galvojo, kad tas kauburys iki šios poilsio vietos ir yra viršūnė ir tai, jog ten užlipus viršūnė pasimatė dar už 30min kelio atėmė visas moralines jėgas. Dilema grįžti atgal ar lipti į viršūnę. Aš asmeniškai labai norėjau užlipti iki viršaus, tuo labiau, kad ir jaučiausi gerai, tačiau suvokiau, jog mūsų grupė tėra tiek stipri kiek jos silpniausias narys. Sprendimas jau buvo čia pat, tačiau vis dar neaišku aukštyn ar žemyn.. Atsiprašau skaitytoją už nervų tampymą, tačiau čia aš suvokiau kaip sunku visgi įvertinti jėgas ir nuspręsti grįžti atgal kai tikslas beveik ranka pasiekiamas. Na gerai grįžtam prie sprendimo. Sprendimas buvo dar paeiti už vienos keteros vertinant savo jėgas ir tada nuspręsti. Kadangi lipti darėsi kuo toliau tuo lengviau galiausiai nusprendėme lipti iki viršūnės.

Orter 3905m. pasiektas.

Kaip žinia kelias iki viršaus tik puse darbo. Dar laukia ilgas kelias atgal. Sniegynas lipant atgal buvo varginantis. Pažliugęs sniegas žingsnius darė ne visiškai tikslius priversdamas laikas nuo laiko suklupti. Nusileidus atgal iki Lombardi Biwak sustojome pailsėti ir kiek pasislėpti nuo saulės kaitros, kuri kartu su išretėjusiu oru ir dehidratacija sukėlė galvos skausmą ir pykinimą Mariui. Sėdėjome šnekėjom ir ilsėjomės prieš nusileidžiant paskutine ledyno dalį.

Paskutinė sniegyno dalis, prasidėjo uolos. Ant jų jaučiausi kur kas geriau ir tvirčiau. Vienoje vietoje įrengėm saugos tašką nuo uolos tam, jog įveikti kelias pavojingesnes atkarpas. Vėliau leidimasis virve žemyn ir tolimesnis hikinimas iki Payerhute 3029m.

Trumpas poilsis Payerhute susidėjom įrangą kiek užkandom ir pasileidom toliau paprastu hikinimo taku žemyn likusius 1200m. Puse kelio lyjant lietui. Buvo puiki proga sužinoti rūbų atsparumo lietui ribą.

Pastabos:

Nepastovus organizmo aprūpinimas vandeniu ir kalorijomis apsunkino tiek pakilimą tiek nusileidimą. Vanduo ir lengvi kaloringi užkandžiai turi būti lengvai pasiekiami nestabdant grupės. Skysčiai vartojami bent 15-30 min intervalais.

Nuotraukos:

http://picasaweb.google.com/marius.kaminskas/Ortler#

Jakobsspitze 2741m.

2009-06-28T23:59:00.000-07:00

Žiūrėti Jakobsspitze didesniame žemėlapyje

2009 06 28 žurnalo įrašas:

Jakobsspitze 2741m.

Dalyviai: A.Janes, T.Makčinskas, Š.Marčiuška

Turo trukmė: 6 valandos.

Aukščio skirtumas: 1300m.

Turo ilsis: ~15km.

Vakarienė: balandėliai

Recenzija

2008-11-19T11:47:00.000-08:00

Į mano rankas pakliuvo knyga "Tyra širdis. Jėzaus mokymas budisto akimis" [1]. Kadangi knyga buvo man rekomenduota, tad nutariau parašyti ir komentarą apie šią knygą. LKSB puslapyje radau neblogą straipsniuką polemizuojantį su knygoje dėstomis mintimis, kurį siųlyčiau perskaityti norintiems gauti informacijos iš priešingos stovyklos. Tai straipsnis pavadimumu "Dalai Lamos grimasos, arba ar visų religijų esmė yra „tyra širdis“?. Per daug nesigilindamas į teiginius pateiktus straipsnyje tiesiog pateiksių savo mintis ir pastebėjimus skaitant šią knygą.

Visu pirma prie paliesdamas knygoje dėstomas mintis noriu pateikti pora laisvos formos apibrėžimų, kurių pasigedau šioje knygoje. Tai malda ir meditacija. Malda - tai žodžis atėjęs iš Sanskrito ir reiškiantis prašymą Dievo, turint poreikį, taip pat terminas įtraukia ir Dievo garbinimą. Trumpai sakant tai santykio (dialogo) su Dievu užmezgimas. Taigi malda vyksta tik tuomet, kai joje yra du asmenys tai žmogus ir Dievas - dialogas. Meditacija - tai tam tikri metodai (praktikos) skirti giliam apmastymui. Metodai skirti koncentruotam minčių apmastymui ir kryptingam mąstymui. Žodžis meditacija atmetus prie jo taip lengvai prilimpantį religinį atspalvį, reikštu kryptingą apmąstymą. Meditacija skirtingai nuo maldos yra vieno asmens veiksmas - monologas.

Taigi apibrėžus maldą ir meditaciją pereikime prie knygos turinio. Pirma klausimų virtinė kyla tik tik pradėjus skaityti knygą: kam dialogas apkritai yra reikalingas, kokie jo tikslai, kodėj su budistais, ko siekiama šiuo dialodu. Atsakymų į šiuos klausimus neradau, tačiau susidariau įspūdį, jog ši meditaciją praktikuonti krikščionių organizacija ieško ideologinės prieglaudos. Nemanau, kad šis judėjimas pradėtas John Main, OSB (1926–1982) benediktinų vienuolio ir dabar toliau tęsiamas Laurence Freeman būtų susilaukęs labai didelio susižavėjimo ir palaikymo tarp kitų krikščioniškų konfesijų. Nors L.Freeman ne kelis kart kartoja, jog šio dialogo tikslas nėra sukurti vienijančią religiją, visgi susidaro įspūdis, jog L.Freeman jaučiasi esantis naujos teologijos kūrėju ir bandantis surasti naują krikščionybės interpretaciją. Nors ši interpretacija daugeliu atveju prieštarauja bažnyčios tėvų įtvirtintai teologijai, visgi yra cituojamos šių tėvų mintys, deja, išimtos iš konteksto ir pritaikytos norimam teiginiui pagrįsti. Bet palikime nuojautas, o geriau pažiūrėkime į mintis ir teiginius pateiktus knygoje.

"Anksčiau religiniai veiksmai būdavo suvokiami saurąja prasme, tik kaip šventimas arba savo įsitikinimų ir apeigų pažinimas. Šiandien žmogaus religinė veikla papildyta nauju elementu, tokiu kaip pagarbus ir nuoširdus kitų religijų įsitikinimų ir apeigų tyrinėjimas jų nesisavinant. Tokios naujos veiklos, kuriuos žmonija seniau nežinojo ar net laikė ją išdavikiška bei šventvagišk, vaisius ir autentiškumo paliūdijimas visuose religijose yra toks pat - atjauta ir pakanta Dialogas turi mums padėti ne tik geriau pajusti kitus, bet ir geriau pažinti save, savo gerumo esmę. Dialogas daro mus geresniais žmonėmis" ([1] p.19)

Šioje pastraipoje yra nemažai minčių, kuriuos prieštarauja tai pačios sau arba krikščioniskąjai pasaulėžiūrai, nors ne visos jos klaidingos. Visu pirma teiginys, jog anksčiau religija buvo sprantama siaurąja prasme, o dabar mes žinome tiesą - terodo autoriaus besiaukštinančią poziciją. Tik jis dabar atrado tikrąsias religijos plotmes, o visi kiti buvo pakankamai kvaili to nepastebėti. Drįsčiau pastebėti, kad toks teigimas yra daugiau nei abejotinas. "<...> žmonija seniau nežinojo ar net laikė ją išdavikiška <...>", tai kaip visgi ten ar nežinojo, ar žinojo ir laikė išdavikiška? Antras dalykas krentantis į akis, beje pasikartojantis dar ne kartą, tai mintis, jog krikščioniškos religijos esmė tapti geresniais žmonėmis, ir teiginys, jog žmogaus prigimtis yra gera. Abu šie teiginiai neatsilaiko prieš krikščioniškąją teologiją. Visu pirma krikščioniškoji evangelija (pažodžiui: geroji žinia) sako, kad Kristus mirė už kiekvieno nuodėmes, ir tuo tikintys bus išgelbėti. Ir tik kaip pasekmė yra siekimas tapti panašiam į Kristų (tapti geresniu žmogumi). Ši taisyklė neveikia atvirkštine tvarka, tiesiog tampant geresniu žmogumi netampi automatiškai krikščionimi. Kalbant apie žmogaus prigimtį galime teigti priešingai autoriui, remdamiesi laiško Romiečiams žodžiais: "Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne." ([2] Rom 7:18)

"Tiesa - ne tik tinkamai išreikštos idėjos. Tiesa be žmogiškosios draugystės šilumos yra tik blankus tikrovės šešėlis" ([1] p.23)

Na čia paminima vienas is sudėtigų koncepcijų - Tiesa. Visi filosofai bandė atakyti į šį klausimą. Paminėsiu kelias Biblijoje minimas vietas: Pontijus Pilotas klausė Jėzaus jį tardydamas " „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės." ([2] Jn 18:38). Kitoje vietoje pats Jėzus sako šiuos žodžius: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." ([2] Jn 14:6). Taigi krikšioniška tiesos samprata neišeitų įvardinti šiuo teiginiu, kurį skaitytojui pateikia L.Freeman.

Visa knyga, kartais net iki absurdo viską paišo per tolerancijos prizmę. Ši tolerancija kartais pasiekia tokį lygį, kad bet kas kas pasisako prieš šią toleranciją yra netoleruojamas. Argi visgi tai nėra kiek iškreipta tolerancijos grimasa.

"Budizmo filosofija - vienas iš didžiausių žmogaus proto pasiekimų" ([1] p.24)

Kai šiuos žodžius taria krikščionybės atstovas ir dialogo sumanytojas, piršte peršasi mintis, jog jis kiek šališkai vertins viską, kas ateina iš budistiškosios filosofijos. Juk jei laiką kažką geriausiu žmonijos pasiekimu, tai ir visa kas joje yra negali būti bloga ar klaidinga, taigi neverta atmesti nieko. Tai pozicija, kuri neleidžia objektyviai vertinti.

"Galų gale, jei įvairios religijos vertinamos tik pagal tai, kiek jos psichologiniu požiūriu tinka asmens poreikiams, kur tada absoliučios Tiesos vientisumas? Jei budizmas ir krikščionybė tinka tik atskirų budistų ar krikščionių dvasiniams poreikiams, ką tada reiškia tvirtinimai apie šių religijų teisingumą ar net universalumą?" ([1] p.31)

Šis teiginys iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai ir vientisai. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau galima pastebėt, kaip autorius spekuliuoja skaitytoju pradžioje teigdamas teiginį, kuris pristatomas kaip absoliut tiesa, o vėliau jį paneigdamas ir taip įrodydamas savo tiesą. Iš tiesų šis teigiys būtų tiesa jei pirmasis būtų irgi tiesa. Taigi verta atidžiau pasižiūrėti kas sakoma pirmuoju teiginiu. "<...> įvairios religijos vertinamos tik pagal tai, kiek jos psicologiniu požiūriu tinka asmens poreikiams <...>" ir "<...> kur tada absoliučios Tiesos vientisumas?". Taigi autorius teigia, kad religijos vertingumas yra suprantamas tik tiek kiek ji atitinka psichologinius žmogaus poreikius, ir kaip išvada jei religija vertiname tik taip - tai negali būti vienos absoliučios Tiesos. Toliau toje pačioje pastraipoje L.Freeman užduoda klausima Dalai Lamai į kurį yra atsakoma: "<...> gali egzistuoti skirtingos absoliučios tiesos <...>". Čia skaitytojas yra uždaromas į uždarą filosofinės logikos ratą iš kuriuos nėra kitos išeities kaip tik sutikti. Tačiau pateikus apibrėžimą Tiesos apie kurią jie kalba šie teiginiai neturėtų šios loginės pasmės, tagi Tiesos apibrėžimo nutylėjimas leidžia laisvai spekuliuoti filosofiniais išvedinėjimais.

”Esame budistai ar krikščionys ne tik todėl, kad vienaip ar kitaip tikime, bet ir todėl, kad atitinkamai elgiamės.” ([1] p.35)

Šis teiginys nors ir kaip teisingai skamba nėra visiška tiesa. Deja galiu pakomentuoti jį tik iš krikščioniškosios perspektyvos. Taigi krikščionimi tampama ne dėl darbų bet būtent dėl tikėjimo. Žimoma šis tikėjimas veda prie darbų, ir šias dvi dalis sunku atskirti. Būtent šis klausimas istorijos bėgyje yra sukėlęs daugybę krikščioniškų diskusijų. Kad šis teiginys būtų teisingas turėtų būti naudojamas ne loginės konjuncijos jungtukas (ne tik <...> ,bet ir todėl), jungtukas išreiškiantis loginę implikaciją (tuomet). [Taigi esant pirmam dėmeniui antras turėtų būti teisingas, tačiau esant antram teisingui primas gali būti ir klaidingas]

"Kas skaito šventajį raštą, tame apsigyvena išmintis" ([1] p.43)

Šis teiginys, kaip ir daugelis kitų nėra gryna netiesa, tačiau nėra ir tiesa. Vien skaitan netapsi išmintingu, reikia suprasti, mokėti vertinti ir dar daugeli kitų dalykų. Šis pasakymas tik dar kartą patvirtina L.Freemano poziciją, jog gali išsiteisinti savo darbais ar paties įgyta išmintimi ir supratimu gauti išgelbėjimą. Kas nėra visiškai krikščioniškoji koncepcija.

Baigdamas norėčiau pastebėti ryškiai į akis krintantį teiginį. Viename iš atsakymų Dalai Lama užsimena, jog egzistuoja keli paraleliniai keliai į Tiesą ir tai, kad krikščionybė ir budizmas - tai tiesiog du lygegretūs keliai. Panašu kad L.Freeman labai su šiuo teiginiu ir nesiginčija ir jam pritaria. Deja šis teiginys neatitinka krikščioniškosios pozicijos, galime pažiūrėti į jau minėtą citatą: "Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." ([2] Jn 14:6). Taigi, čia minimas vienas kelias, o L.Freemano sugebėjimas įžvelgti daugiau nei vieną galimą kelią, tiesiog stebinantis.

Apibendrinant norėčiau paminėti kelis faktus. Viena tai keista, jog dialoge buvo naudojamos tik budistinės praktikos, o krikščioniškosios ne (meditacija - taip, malda - ne). Nepaisant visų pastangų parodyti, jog tai dialogas skirtas kiekvienos religijos pagilimui panašiau, kad tai tam tikros tapatybės ieškojimas bendant rasti tam tikrą palaikančių įdėjų rinkinį ir visdėlto vedantį prie viską jungiančios tiesos sampratos. Paminėčiau, jog pati idėja naudoti meditacija kaip krikščionišką praktiką yra tikriausiai pakankamai girtina, juk pakaktų išversti tai kaip: "tikėjimo apmąstymas", o tai laikoma gera praktika ir skatinamas krikščionybėje. Taigi visgi neaišku ko buvo siekiama šiuo dialogu. Daugelis teiginių ir pareiškimų yra smarkiai kvestionuojami, nors knygoje pateikiami, kaip priimta krikščioniškoji pozicija. Manau jei L.Freeman pradėtu dialogą su kitom krikščioniškom denominacijom susilauktų ne tokių didelių pagirų, ir daugybės kontraargumentų.

________________

[1] Dalai Lama, Laurence freeman, Thupten Džinpa. Tyra širdis. Jėzaus mokymas budisto akimis, Dialogo kultūros institutas, 2003, pp 232.

[2] Vertė:ST–Antanas Rubšys, NT–Česlovas. Kavaliauskas Šventasis raštas. Senasis ir Naujasis testamentas, LVK leidykla „Katalikų pasaulis“, 1998.

Juval laipiojimo fiesta

2008-08-11T09:15:00.000-07:00

Tai šį kart patraukėm į Šiaurė. O tiksliau į laipiojimo regioną greta R. Messnerio (laikomu vienu iš geriausių pasaulio alpinistų) pilies. Šį kartą kiek mišresne komanda, kurią sudarė ne vien lietuviai, bet ir viena vokietė ir latvis nuvykome į Juval kaimelį.

Taigi aš vėl griebiau savo 6b, mergaitė iš Vokietijos neką teatsilikdama tas pačias trasas top'ropino. Vilimantas per savaitgali sulipo trasikių nuo 7a iki 7c. Eglė bandė susidraugauti su crack'u, bet crack'as nenorėjo draugauti su ja.

Iš vakaro pažiūrėjus "Return2Sender" būtinai reikėjo pabandyti Grand Canyon 6a+. Trasa lengva, o pats lipimas toks super, dedi ranką į crack'ą, jam'ini ranką, paskui koją ir į viršų. Jausmas labai geras ypač, kai jauti kad jam'as laiko.

Kad smagumui nieko netrūktų išsitiesėm juostą tarp dviejų medžių ir bandėme palaipioti, Sekėsi įvairiai ir tais momentais, kai pavykdavo sustabdyti drebančią koją buvo visai nieko :) geras daiktas ta juosta. Kad ir kiek pavargęs bebūtum visada yra jėgų palaipioti juosta.

Artėjant nakčiai mus apsėdo baisi mintis, jog mus gali užpulti "Sraigės žudikės". Tad nutarėme miegoti keturiese dvivietėje palapinėje - bus drąsiau. Puodą su pridegusiais ir dėl benzino stygiaus neišvirusiais makaronais padėjome kiek atokiau, tikėdamiesi, jog makaronai nuvilios "Sraiges žudikes" ir jos neužpuls mūsų. Taigi naktį paleidome jaukiai ir šiltai ir nei viena sraigė neišdrįso pulti mūsų irštvos.

Kita diena nutariau pabandyti pralipti projektuką "Nulltarif 6c". Mėginau keturis kartus ir vis nesėkmingai. Trasos raktas pora mažų crimp'ukų tart antros ir trečios atotamos, o tada ilgas išlipimas į dar vieną crimp'uką. Kairei rankai crimp'ukas, dešinė koja ant mizerio, kaire flag'inti ir išeini į crimp'uką dešinėje, sukeiti kojas, slopas kairei rankai ir geras kybis dešinei, pasiilsi ir segi atotampa.. darbas baigtas. Net rankos prakaituoja apie tai pagalvojus, kaip arti buvau pralipimo. Pačioj pabaigoj jau galėjau sujungti visus judesiukus, tačiau negailestingas laikas spaudė ir teko atidėti projektą kitam kartui..

Trumas vaizdinis reportažas iš "Juval 2008 08 Fiestos":

Arco drauge su FCT ir kitais

2008-08-04T02:38:00.000-07:00

Ar žinojote, kad jei esate gimę po laiminga žvaigžde, nuo Bolzano iki Arco galit nuvažiuoti viešuoju transportu už 4€. Viskas ko reikia kompanijos, kuri gimusi po ta nežinoma žvaigžde ir noro keliauti. Savaitgalis žada būti nepamirštamas: prognozuojama audra su griaustiniais, geras laipiojimo regionas ir kas be ko gera kompanija.

Taigi kaip visada susivėlinome išeiti iš namų ir į traukinį bėgom, kokias 10 min. Įšokom į pravažiuojantį autobusą ir įšokom jau į pradėjusį riedėti traukinį. Šį kartą keliaujame su FCT* komandos nariais ir į Bolzaną atvažiavusiais Vilimantu su Egle. Pasirodo autobusas iš Rovereto į Arco nieko nekainuoja jei tik atrodote kaip vietinis jaunimas, iš karto atsisėdate į galą o visi kiti kurie neturi kur sėst užstoja kelią pilvotam kontrolieriui ateiti ir paprašyti pinigų už kelionę. Žinoma išmokę savo pamoką ja pakartojome važiuojant ir atgal, neįtikėtina bet veikia.

Arco žinoma apsilankėme vietinėse parduotuvėse ir paploninę savo pinigines ir įsigyję papildomos įrangos patraukėme link Massone uolų. Regionas su daugiau nei 150 trasų kurių sudėtingumas svyruoja nuo 4 iki 8c+/9a tikrai žadėjo gerą pasilaipiojimą. Taigi aš su Minde 6b laipiojom, Vilimantas laužė septinkes, likusi FCT dalis nelaužydama tradicijų lipo ketvertus ir penketus. Taip ir atėjo kita diena ir viskas iš pradžių kelios septinės šeškės. Kadangi saulė kaitino taip, jog ant norint užlipt trasą reikia paskubėti tai padaryt nepraėjus nei dviem minutėms, nes kitaip prakaitas pradeda taip žliaugti, kad ir maišas magnezijos nepadėtų. Dar po pora trasikių ir link jūros, pasimaudyti, atsipalaiduoti ir pasimėgauti saulėtuoju Riva del Garda kurortu. Keletas šuolių nuo tilto į ežerą, ant kojų ant galvos salto ir namo. Laukiu nesulaukiu, kada vėl važiuosim į Arco.

*Fuck Civilisation Team

Locknfescht 2008

2008-04-14T04:47:00.000-07:00

Stai ir sulaukiau savo 2+4=6 ojo gimtadienio. Galima būtu sakyti, kad su laiku žmonės sugauga, tačiau aš visgi laikausi nuomonės, jog iki pat senatvės mes visgi liekame vaikai. O kai esame vaikai tai kartkartemis ir pakvailiojame. Taigi pirmas kartas, kai kertu RedBull arką ir leidžiuosi nutrūktgalviškon kelonėn...

Taigi, kas šį kartą ogi ”Kauno Troleibusu Parko” komanda su troleibsu leidžiasi nuo kalno ir bando įveikti didelę ledinę balą. KTP komandos nariai Gytis ir Tadas leidziasi į nutruktgalviską kelionę žemyn link vandens grojant Guns N Roses - ”Knocking On Heaven's Door”

Neitiketina, bet mes tai padarem. Didelis dekui Dzeimsui ir Linui už visą organizacinę pusę, Bolzano šiūkflių perdirbimo kompanijai už šiūkšles, ir visai Unibz palaikymo komandai. Be Jūsų mes nebūtume pasiekę vandens...

Pusnų karalystėje

2008-01-15T05:15:00.000-08:00

Trumpai numigus po vakarykšio nuotykio vėl kelios ir panašu, jog laukia naujas nuotykis. Taigi planas 8:30 važiuoti į Reinswald slidinėti. Taigi 8:25 sustojime sužinau, jog kelias į Reinswald nepravažiuojamas. Akmenys užvertė kelią. Taigi tenka galvoti kitą planą. Na tai viskas jau nusikėlė bent jau kelioms valandoms vėliau. Tuomet gavau žinutę, kuri pranešė, jog Rittner Horn 80cm šviežio sniego. Taigi nuspprendėme važiuoti tenais.

Taigi visą pusdienį džiaugėmės neparuoštomis trąsomis, nuostabiomis pusnimis, šuoliukais jose. Po poros valandų su mindaugu radome smagų tramplymą metrinį tramplyną, kuris baigiasi "powderiu" pradžioje šokome to tramplymo sonu kur ne taip aukštai išmeta. Mat norint gerai nužokti svargu atvažiuoti pakankamu greičiu, pašokti ir nepamiršti kad reiks ir nusileisti. Po kelių bandymų mažesnio tramplyno ir kiek jau apsipratus. Pabandžiau šokt nuo pilno tramplyno kaip ir priklauso. Kanangi truputuka baimė kaustė judesių lengvuma greitis atvažiuojant prie tramplyno nebuvo labai didelis. Tiesa pasakius stengiausi galvoti tik apie tai kaip pašokus reiks pasiimti lentą. Taigi aš ore trumpas momentas nesvarumo, matau nusileidimo tašką snieglentė paliečia sniegą ir aš vėl galiu valdyti padėtį.. Taigi šuolis sekmingas nors kiek ir nerangus. Greitis šuoliui buvo labai ant ribos. Jei būtų dar mažesnis tikriausiai būčiau susivartęs leidžiantis, nes reikėjo pasiekti vietą nuo kur nusileidimas pakankamai status. Na bet kaip pirmas šuolis visai gerai. Taigi ir vėl sutemo pica, gera kompanija, dušas ir miegas. Ryt pirmadienis ir baltos pusnys tik mintyse.

Baltosios kalvos

2008-01-15T04:41:00.000-08:00

Savaitgalis prabėgo voliojjantis baltuose pataluose. Tačiau šie patalai ne iš pukų o iš baltutėlio sniego. Kadangi paskutinėmis dienomis daug snigo, tai visi kalnai pilni snieguotų kupstų, eglės pasipuošusios baltomis skrandomis. Taigi viskas šiek tiek primena pasaka. O aš tos pasakos veikėjas.

Taigi šeštadieni lėtai išsiruošėme į Maurerspitze pradėjome lipti, kai kaukė sirenos pramešančios apie priešo antpolį. Na čia testuojamos jos šeštdieniais 12val. Taigi oro temperatūra apie -0.5 taigi sninga šlapiai pusiau lyja. Pradedame lipti. Pradžia lengva, suspaustas sniegas ant kelio ir lengvas sniegelis krentantis ant galvos. Kylame stačiai mišku, kur tenka įveikti didžiules sniego pusnis. Pakyla vėjas, pradeda pustyti. Kažkur miškuose girdisi džiugiai šūkčiojantys slidininkai besileidžiantys minkštais sniego patalais žemyn.

Trumpam sustoję pailsėti namelyje vidurį kalno. Tiksliau kažkokiom tvarte. Nusprendžiame dar lipti aukštym. Belipant girdim duslų dunkstelėjima (kažkur nuvažiavo sniego lavina). Lipam toliau, ir prieiname tą laviną. Kadangi sniegas pusus net ir su sniegbačiais smengu į sniegą beveik iki kelių.. O ant sniego nur nuvažiavo lavinai sniegbačiai beveik visai nelaiko.. Taigi tenka lipti kertant kabliais sniegbačių priekyje į sniegą ir įsikibus į lazdas kiek jėgos leidžia. Linas su Džeimsu užlipo skirtingomis tos lavimos pusėmis ir buvo gerokai sunerimę, nes jautė kitos nedidėlės nuošliaužos grėsmę. Taigi, truputi mums pavadovavo kuria kriptimi eiti kad būtų saugiau. Dar kiek palimę nusprendėm leistis žemyn.

Leidžiantis žemyn buvo tikrai linksma. Kadangi matomumas nebuvo labai geras, tad reljefas irgi nesimato labai gerai. Tad čiuožian visada gali tikėtis netikėto kalniuko, pusnies, įdaubos. Žodžiu čiuoži (surff) kaip ant vandens su banglente ant puraus sniego ir netikėta pusnis išmeta į orą, tuomet minkštai vertiesi į pusnį. Vargais negalais išsikapanoji iš pusnies ir čiuoži iki kitos pusnies. Vėliau prasidėjo miškas taigi dar linksmiau, didžiulės pusnys vilnija per visą mišką čiuoži tarp medžių vietomis smagiai pašokant nuopusnies ant pusnies. Žodžiu pasaka. Taip ir baigėsi šis trumpas nuotykis.

Naktinis snowbordinimas

2008-01-09T07:14:00.000-08:00

Taigi pirmas šiais metais, šį dešimtmetį ir apskritai mano gyvenime snowboardinimas naktį. O jei tai papasakoti išsamiau; tai viskas prasideda, kai atsiduri kalno apačioje. Užsidedi sniegbačius ant kojų, snieglentę ant nugaros, pora lazdų į rankas, lempą ant kaktos ir lipi.

Taigi pirma dalis "lipi". Iš esmės nieko labai ypatingo, tiesiog lipi šlaitu. Sniegbačiai nelabai laiko jei sniegas labai purus ir kalno statumas daugiau nei kokie 30 - 40 laipsnių. Tuomet sniegas neturi pakankamo sukibimo ir tu tampi maža lavina kuri pradeda slysti žemyn. Ir šiaip eiti puriu sniegu reikia kur kas daugiau jėgų nei paruoštu keliu.. Traversuoti labai nepatogu jei kampas didesnis nei kokie 10 laipsnių.. taigi tuomet pasižiūri į kalno viršų ir patrauki tiesiausiu keliu.

Na neskaitant, kad pirmą kartą lipant kolegos skitureriai (tie kur ant kupros lentų nenešioja p kalnus - "tipo auštesnė rasė") paėmė smagų tempą ir aš vos kvapą gaudžiau mėgindamas palaikyti diktuojamą tempą.. Po kelių šimtų metrų tos menkos trūkstamo deguonies atsargos išseko ir akyse būtų pradėję temti, jeigu lauke nebūtų ir taip tamsu. Žodžiu kokią minutę atgavau kvapą ir pradėjau savojo ritmo paieškas. Štai ir jis ir jis kur kas lėtesnis. Taigi Linas su Markus nukūrė į viršų, aš lipau iš paskos bandydamas nesustoti ir lipti lipti. Džeimsas ėjo kartu ir kėlė mano kovinę dvasią.. Vienas tikriausiai būčiau likęs ten kur nors pamiškėje. Taigi dviese nueisit daugiau. Taigi vis dar džiaugiausi, kad nesispjaudau krauju ir vandeniu tik visokiais skysčiais iš burnos ir nosies. Taigi viskas puiku. Po kokios geros pusantros valandos stovėjome ties viršutiniu liftu. Ten jau laukė tikriausiai pradėjęs šalti nuo laukimo Linas su arbata. Galiu lažintis kad niekas nesat gėręs tokios skanios arbatos kokia ji buvo ten. Lipant kartkartėm lankiusios mintys apie lengvesnį snowdoardą jau pamirštos. Nes liko tik kelias žemyn.

Viršuje pasikeičiau marškinėlius nes manuosius buvo galima gręžti. Taigi bet koks neperšlampamas sluoksnis viršuje sulaiko visą prakaitą viduje ir pučiant vėjui darosi šššallllta. Panašu kad Lino stebuklingas flisiukas stebuklingai išgarina viską ech ir aš tokio noriu..

Taigi čia kas nusimeta kailiukus, užsimaukšlino snieglentę ir žemyn nuo kalno. Leidimasis truputi keistokas, nes visada turi laukti ko nors netikėto, nes laukiamas nuolydis gali stebuklingai pavirsti kalniuku ar spėjama įduba išsilyginti. Žodžiu tikiesi, kad kažkas tave nori nustumti ir nugriauti ir data visai linksma leistis žemyn. Leidomės šviežiai paruošta trasa visos Baisiosios katės jau buvo sumigusios (sniego kačių baimė - L. Baltrūnas)

Va taip ir baigėsi pirmasis pasivaikščiojimas sniegbačiais ir naktinis snowbordinimas.

Rašliavos

2007-09-18T05:08:00.001-07:00

Niekaip neduodatis ramybės darbas, senai pradėtas kūrinėlis, kuris turėjo galimybę augti, bet taip ir liko minetiūros pavidale. Taigi po galutinių redakcinių štrichų įžanga į niekur: Benediktas

Poilsis po skraidymo pamokų

2007-09-16T13:09:00.000-07:00

Išaušo nuostabus šeštadienio rytas, nusimato smagi diena.. Visą rytą praledžiu skaitydamas J.A.Shumpeter "Capitalism, socialism & demokracy" po to dar diskuruojame su Karlu (portugalas, kuris gyvena kartu) apie valstybių valdymo formas, ES gerybes ir blogybes, ir šiaip visokiom panačiom temom. Taip užsitęsus rytui susirenku įrangą ir keliaujam prie uolų.

Mindę, Romans ir mane pasiima Markus su mašina ir nuvažiuojame prie uolos kur jis yra prakalęs nemažai maršrutų. Planas palaipioti pravalyti kelias trasas nuo kiek klibančių akmenų juose. Taigi sulipu 6a kracką po to markus lipa su viršutine ir nuleidžia kelis luitus iš krecko. Kažkaip sunkokai lipasi, gal dėl to kad vakar su Minde smagiai pabolderinom. Taigi dar vienas 6b bandymas.. sudėtinga tara, taigi visos nesulipęs nusileidžiu. Dabar eilė dienos projektui - pravalyti multipichą.. reikia nuleisti kelis akmenis ką ruošiasi atlikti markus lipdamas iš apačios.. Taigi aš užsidedu batelius, prisirišu virvę, užsidedu šalmą ir aukštyn.

Visa trasa toks crackas. Truputi teigiama siena ir virš jos kita uola taigi tarp jų visą laiką eina crackas, kuris kinta nuo centimetro dydžio iki tokio kur gali džiam'inti kumštį.. Na ir vietom atsidarantis crackas kur gali ir pats į jį įlysit. Taigi lipu: pirma dalis tokia pakankamai paprasta, visą laiką lieback'ini ir kojas statai ant trinties. Pradžioje kojom yra mažos atplaišėlės paskui siena išsilygina taigi lieka tik trintis. Jau kokių 20 metrų aukštyje plyšys pereina į kairę taigi traversas į kairę.. Čia aš išlipęs kokį metrą virš paskutinio saugos taško. Taigi paimu kracką iš apačios kryžiuoju rankas ir pereinu į toliau einantį cracka.. Perimi rankas, perdedi kojas aukščiau permeti rankas (crackas kad pirštai telpa iki antro sąnario, ant truputi dulkėtos uolos slysteli kola, tačiau pagaunu save rankomis, tas pats pasikartoja dar karteli. taigi aš jau ties segimosi tašu. Nespėjau pagalvoti, kad reikia įsisegti virvę, kaip trečią kartą nuslysta koja ir čia prasideda skraidymo pamokos.

Viskas vyko labai greitai. Pirmas vaizdas pajutus nesvarumą greitai judanti ir šonuose besiliejanti uola, tada prabėga mintis, kodėl galva žemiau horizontalios linijos, taigi žvilgtelių į priežastį ogi koja kažkaip kabino virvę.. kuri ir pavertė mane taip. Tespėjau pagalvoti, kad negerai reiktų ją kažkaip ištraukt, pajutau krustelint kojoje raumenį. Tačiau esminės reikšmės tai nepadarė. Tada staigus perėjimas iš laisvo kritimo į visišką sustojimą. Kažkur čia alkūnė brūgšteli uolą.

Taigi prakristau gerą atkarpa uolos kokius 7 metrus (nemažiau). Jaučiu, kad daugiau lipti negalėsiu tai ir šūkteliu Markus, kad nuleistų. Susidūrimas su uola nebuvo kietas, bet alkūnę brūkštelėjau smagiai. Po lengvo šoko ir adrenalino antplūdžio ir kokių 5 min. nusprendžiame, jog reikia nuvažiuoti į ligoninę, nes žaizda atrodo pakankamai gili ir nešvari. Markus paskambina savo draugui. Pas gydytoją ligoninėjepapuolame tiesiai, be jokių biurokratinių kelių ir papildomų klausinėjimų. Taigi viskas susitariama iki tol kol mes pasiekėme ligoninę. Pasisvečiavimo daktaro kabinete pasekmė trys siūlės alkūnėje. Kelios dėžutės antibijotikų, kad nebūtų infekcijos. Ir dvi savaitės poilsio.

Dabar ilsiuos, gulinėju, skaitau knygas, už poros dienų laikysiu egzaminą, ką tik baigėme sirgti už Lietuvos rinktinę. SVEIKINIMAI SU PERGALE !!!

P.S. big thanks to Markus for all the things he did before and after flying lessons.

Climbing video

2007-09-16T04:23:00.000-07:00

radau superinę programėlę, kuri iš kelių nuotraukų ir muzikos padaro filmuką per kelias akimirkas.

Taigi pirmas blynas "Laipiojimas smagus užsiėmimas" ("Climbing is fun" enjoy).

Savaitgalis prie Gardos

2007-09-09T14:12:00.000-07:00

Taigi ateinantis savaitgalis suplanuotas važioti į Arco kur vyks Rock Master 2007 pasaulinio lygio laipiotojų varžybos. Kadangi nusprendėme važiuoti ankstų šeštadienio rytą, taigi penktadienio vakaras laisvas. Tad išnaudodami tą laiką su Markus nusprendėme pralipti sudėtingą tradicinį maršrutą šalia Sarentino laipiojimo vietos, kurio sudėtingumas apie VI, o jo ilgis kokie 6 pitchai. Nuvažiavome prie sienas pakankamai vėlai, tai planuose buvo sulipti porą pitchų.

Nuvažiavę pasiėmėme viską ko reikėjo ir ko nereikia. Nusileidome prie uolos. Norint patekti prie uolos teko persikelti per upę taigi iki vidurio nušokinėjus akmenų viršūnėmis visgi teko nusiimti batus ir paskutinę atkarpą perbristi, dar 10 min trasos pradžios paieška ir beveik įsitikinus, jog būtent toje vietoje jinai prasideda pradėjom lipiną.

Uolos kokybė pradžioje, švelniai tariant bloga. Uola trupa ir byra. Net dideliais luitais sunku pasitikėti, nes nesi tikras ar jie atlaikys. Visi akmenys trinktelėjus skamba, o tai byloja, jog uola kažkur viduje įtrūkusi ir nėra monolitiška. Markus lipa pirmąją virvę pirmi keli metrai, kokie penki akmenys krenta žemyn, dar 5 metrai ir prieina kampą. Visai nėra kur padaryti saugos tašką, kad būtų galima lipti toliau. O visgi jau 15 metrų virš žemės kur apačioje minkštumu pasižyminti žemė. Taigi kokios penkios minutės apmąstymų, pasišūkavimų ir Markus grįžta atgal. "Geriau 100 kartų lipti, negu paskutinį kartą užlipti" Taigi maršrutas nepasidavė, taigi grįžome ties upe bandydami pamatyti lipimo liniją ir numatomą maršrutą, nes tiksliai maršruto nežinome, o ir šaltinis tik vienas Markus rado kažkokioje knygoje, ir sakė pažįstas kelis kurie yra tą trasą pralipę. Taigi ši trasa lieka ateities projektas. O tuo tarpu kadangi visgi planuojame sugrįžti tai iki sutemstant darbuojamės upėje bandydami padaryti tiltą, tiksliau akmenų krūvas kurie leistų sausiems persikelti per upę, taigi šlapi, pavargę, nieko gero nepralipę, bet u viltim ir gera nuotaika grįžtame į Bolzano.

Taigi ryte važiuojam link Arco. Nuvažiavom prie Gardos ir gera pusdienį linksminomės su burlentėmis. James su Juozu su linksminosi su katamaranu. Vaizdas ir greitis tikrai įspūdingas. Važiuodami su instruktoriumi sugebėjoo pamesti stiebą, paskui treniravimosi sumetimais apsivertė. Bet panašu kad jie adrenalino ir įspūdžių jau pasikrovė visam savaitgaliui. Po pietų važiuojam iki Arco ir tiesiai į Rock Master 2007.

O vaizdas labai įdomus. Susirinko koks 20-30 pasaulinio lygio laipiotojų ir dar keli šimtai tokių mėgėjų kaip mes. Kurie žiūri kaip tie likę 20 ropščiasi ant sienos. Taigi tik atvykę patekome į vyrų on-sight varžybas. Lipa kokius 8c trasą. Kaip kokie driežai rangosi, kabinasi už ten kur atrodo nėra kur kabintis ir lipa į viršų. Iki topo užlipo tik du atletai kiti baigė trasą kas per vidurį, kas netoli topo. Po to sekė greituminis speed climbing (greituminis laipiojimas) taigi 25 metrai maždaug per 10 sekundžių. Ir ti vertikaliai aukštyn. Ten jie trasa ne pilo o šokinėjo. Ir šeštadienį užbaigė bolderingo rungtis. Bolderinge viso buvo keturios trasos. Ir visos nerealios ir tiesa pasakius labai įdomu stebėti bolderio rungtis nes matai, kaip sprendižmos sudėtingos bolderio problemos. Pirma trasą dvi formos paskui nusilaidimas ant dar vienos kur kojoms nėra nieko. Paskui kampas ir kona užsikeli vos ne iki galvos ir topas. Paskui viena 3 metrų diametro forma, prasideda po ja ir aplinkui reikia užlipti ant jos, visa trasa vien trintis ir balansavimas. Paskui dar viena trasa ir paskutinė. Paskutinė ir sudtingiausia pradžia šuolis iki pirmo kybio, paskui kojas susideda ant to pačio kybio ir lubom pora judesių, tuomet abi kojos atsiduria aukščiau rankų ir laipiotojas tiesiog pakimba ant kojų žemyn galva, ir po to išėjimas ant kampo. Štai čia visi ir užstrigo. Ir tik po trijų bandymų pailsėjus 10 min ir dar kartą bandant Gareth Parry kiek ilgiau, dėka savo ugio, palaikė paėmęs už kampo or net pabandė padarti sekantį judesį. To ir užteko laimėti rungtį. Tada nukeliavom į netoliese esančia alyvuogių giraitę, kuri taip nuostbiai kvepėjo mėtomis, jog visi svajingai ir palaimingai užmigom.

Sekmadienis, ankstyvas rytas kažkur netoliese skambantys bažnyčios varpai pranešantis, jog laikas keltis. Vėl pasitinka mėtų kvapas, dabar jau ne toks stiprus tikriausiai naktį uoslė kiek prisitaikė prie šio nuostabaus aromato. Mes vėl ant burlenčių, Mindės patartas pasiemu 4.7 burę ir į vandenį (burė tikrai kur kas stbilesnė už tas su kuriomis plaukiau praeitais kartais). Vėjas superinis, man pats tas, gal net gi kiek per stiprus, bet visgi pagaliau pradedu jausti burlentę ir vėją burėje. Ne tik jausti, jog kažkas vyksta aplinkui, bet valdyti jį. Plaukiant prieš vėją viskas neblogai, o pavėjui kila vis dar sunkumų. Taigi visa pusdieni praleidau ant lentos darydamas tack'us kol baigėsi vėjas.

Tada susirinkom daiktus ir atgal į Arco. Spėjom tik į pabaigą. Pamačiau kaip tie monstrai lilo "duel" trasą. Taigi dvi vienodos trasos, kurių sudtingumas 7c+ ir du atletai ropščiasi jomis 30 metrų į viršų. Neįtikėtina kaip jie tiesiog bėgo ta trasa. Čia vienas judesys kitas, šuolis, išėjimas ant kojos, lubos, persisukimas. Žodžiu MONSTRAI... Galėtų varžybas pabadinti Rock Monster 2007 tikrai pataikytų tiesiai į dešimtuką.

Štai taip nusikalę, įdegę (nes keistai kaito veidas), pavargę, pilni įspūdžų, jausdami rimstantiį adrenaliną - parvažiavome namo. Taigi dar vienas savaitgalis ir skausmingas pirmadienis kiekviename žingsnyje raumenims primenant apie linksmai praleistą savaitgalį.

Laipiojimas pavojingas sportas

2007-09-05T23:37:00.000-07:00

Taigi, vidurys savaitės visa diena skaitau „Understanding Linux Kernel“, bandau suprasti visokius procesus, interuptus ir dar galai žino ką ir kam. Taigi taip išdžiovinus smegenis reikia užsiimti kažkuo kitu. O tas kitas tai laipiojimas.

Vakar iki saulei nusileidžiant nuvarėm palaipioti pas Markus. Nors nusimatė geriausiu atveju kokia valanda laipiojimo, bet ko tik nepadarysi kad kur neužlipti. Prie sienos sutikom pora vaikinuku, kurie kaip tik lipo Markus su Linu prakalta trasa. Kadangi mes niekaip nesutinkam dėl trasos sudėtingumo tad dar dvi nuomonės ypač vieno iš jų, kuris onsightino šalia esančią septinkę vertos apmastyti. Taigi dabar trasos "Joint group"sudėtingumas 6a/6a+.

O mes savo ruoštu užlipome „kreką“ (angl. crack – įtrūkimas). Taigi kol visi sulipome tai ir sutemo. Kadangi dar labai norėjosi palaipioti, tai pasidarėm sau naktini laipiojimą. Viskas taip pat kaip ir diena tik užsidedi lempa ant galvos, kad pasišviesti kur imti koki kybį ar padėti koją. Ir su viršutine sulipom tą patį plyšį. Lipimas kažkaip skiriasi, ir kojos laikė visur kur padėdavau, nors kai buvo šviesu atrod nėra kur jų dėti. Nuo sienos atsiveria nuostabus naktinis Bolzano vaizdas. Ech gražu.

Kita laipiojimo diena šiandiena. Nuvažiavom į laipiojimo vietą Val di Sarentino. Linas planavo lipti savo 6b projektuką, taigi kelios apšilimo trasos. Kadangi Lino projektinė trasą buvo užimta aš lipau kitą 6c projektą. Smagi trasa, pradžia maži kybiukai, maždaug po 10 metrų prasideda antra dalis – dar maždaug 10 metrų neigiamos sienos su gerais kybiais rankoms, kurie dauguma dirbtinai padaryti arba padidinti. Galingi daug jėgos reikalaujantys judesiai. Po 3-ų pakabėjimų ant virvės bandant atpalaiduotas užkaltas rankas grandinė. Tereikia truputi ištvermės rankose ir antra 6c bus mano. Po to Linas lipo tą pačią su viršutine. Ir jam būnant netoli viršaus...

<...>

Išgirdau, slystančios pro atotampas virvės garsą. Akys automatiškai nukrypo link garso šaltinio. Tepamačiau šalia lipusį laipiotoją, maždaug 5 metrų aukštyje laisvu kritimu nugara kiek čiuožiant teigiama siena artėjant prie žemės. Tada bum.. Kojos liečia žemę sugeria visą smūgį ir jis nukrenta ant šono. Pirmos akimirkos nedaug gyvybės ženklų, paskui sunkus šniokščiantis kvėpavimas. Liną greitai nuleidžiu žemyn. Linas iš kart klausia ar reikia malūnsparnio, taigi Mindė su mobiliu nubėga ant aukščiau esančio tilto, kur yra ryšys ir iškviečia malūnspanį. Taigi nukentėjusysis laipiotojas kokių 40 metų, patyręs geras laipiotojas. Klaida: per trumpa virvė. Ko pasekoje apie 10 metrų kritimas, panašu, kad labai laiminga nelaimė. Stuburas sveikas, galva irgi, dėl vidinio kraujavimo ar lūžusių kaulų paaiškės vėliau. Taigi dabar visi prisimename, jog bet kur apie laipiojimą parašyta, kad gale virvės turi būti mazgas, na jis skirtas kaip tik tokiems atvejams.

Taigi atskrenda malūnsparnis, nuris mus pamatė tik sukdamas penktą ratą. Rodant malūnsparniui leidimosi vietą, laikom abi rankas iškeltas. Taip rodant kur mes esame, jog mums reikalinga pagalba ir esame kaip orientyras pilotui. Kuris irgi truputi pamišęs, leidosi slėnyje greta medžių. Taigi daug vėjo, medikai, nukentėjęs perdedamas į transportavimo kuprinę. Dar vienas malūnsparnio pasirodymas ir nukentėjusysis pakeliamas ir išskraidinamas į ligoninę.

Ką galiu pasakyti laipiojimas pavojingas sportas. Na dabar, bent metus manau, kad mazgas virvės gale bus visada. Ir reiktų, rimtai pasimokyti pirmos pagalbos. Nes tokioje situacijoje pamačiau, jog nežinočiau ką daryt, kam susilaužius koją ar šiaip kam nutikus. Gerai, kad vieni iš greta esančių laipiotojų laipiotojai buvo medikai. Ir nepamiršti pagalbos telefono 112, kuris veikia jei nors kuris tinklas pasiekia mobilų telefoną, taigi galima paskambinti net jei telefonas rodo kad ryšio nėra.

Grödental, Piz Ciavazes „Kleine Micheluzzi“(dolomitinės Alpės)

2007-09-02T10:03:00.000-07:00

Na kadangi šį savaitgali planai nebuvo tokie grandioziniai kaip praeitą, tai nusprenėme su Linu užlipti kokį tradicinį maršrutą. Dar penktadienį Markus paklausėm kur galėtumėme lipti. Taigi pavartęs knygutę, dūrė pirštu ir sako šitą. Šita superinė, daug pitonų, normalios stotys ir nesudėtinga taigi kaip tik mums..

Trasa
Vieta: Grödental, Piz Ciavazes.
Pavadinimas: „Kleine Micheluzzi“ (mažasis Micheluzzi).
Ilgis: ~300m. 8-ios pitchai.
Vertikalus atstumas: ~220m.
Sudėtingumas: IV+

Na štai planas kaip praleisti sekmadienį jau padarytas, taigi pasiruošdami penktadieni nusipirkom rinkinį zakladkių, pora juostų. Šeštadienį ryte buvo kiek apsitvarkymo diena žodžiu nieko ypatingo... Ir štai atėjo šeštadienio vakaras.. Sugalvojom, kad reikia pasisiūti tokį maišą, kurį galima pasikabinti po magnezijos maišu su pinigine raktais ir mobiliu telefonu. Na tai čia ir prasidėjo mano kūrybinės kančios. Šiaip ne taip supratę, kaip naudotis senovine dar koja minama „Singer“ siuvimo mašina kelios audinio iškirptės, daug siūlo ir kokios 2 valandos darbo ir nepatikėsit kokį meno kūrinį sutvėriau.. Tiesa pasakius dar trūksta prisiūti logotipą, bet tikras meno kūrinys ir tikrai labai šauniai gavosi, toks truputi 80-uosius primena "Gėlių vaikus".Žodžiu dabar jau pilnai apsirūpinę įranga nusistatome žadintuvus 7 ryto ir miegot.

Ryte pabudę susikrauname įrangą, suvalgome stebuklingųjų Miusli su pienu ir išvažiuojame. Vis sprendėme per kur važiuoti ir pasirinkę tolimesnį kelią, kuris turėjo būti mažiau status, nors kiek ir ilgesnis išvažiavome. Na žadžiu kelias turėjo būti mažiau status ir geresnis, bet deja. Teko persiristi per perėją, kurią manėm nereiks pervažiuoti ir galiausiai vis viena patekom ten kur būtume atvažiavę trumpesniu keliu (žodžiu). Na gerai, sekanti užduotis susirasti tą trasą. Užduotis ne tokia ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visos tos uolos kiek panašios ir jų čia ne viena, viena virtinė po kitos. Na kelis kartus pavažinėja pirmyn atgal galiausiai suvokiame, jog mums reikia Pietinės sienos, o mes žiūrime į Šiaurinę. Taigi jei kas klaus, kuri yra pietinė siena, tai yra ta kur šviečia saulė ir kuri žiūri į Pietus.

Taigi dar po pusvalandžio paieškų pervažiavus Sela perėja pagaliau pamatome mūsų sieną ir mus laukiančią trasą. Jau lipančius alpinistus, kurie atrodo kaip kokie maži voriukai ant tos sienos. Na taigi jau nekantrumas ima pradėti lipti. Prie mašinos užsidedame apraišus paliekame kas nereikalinga pasimame ką reikia ir pirmyn. Po 10 min persimauname į laipiojimo batelius ir pradedame lipti. Atkarpa iki pirmo saugos taško šlapia ir paskui leidiesi žemyn.. Ir tada kitas saugos taškas, kuris ir yra pirmoji bazė. Pitchas dešniau pasivaikščiojimas ieškant kelio. Linas pora kartų nueina ten ir atgal bandydamas surasti kur mums čia reikėtų lipti. Sekanti atkarpa turėjo būti sudėtingumo III, bet aš ją sugebėjau padaryti maždaug V. Vietoj to, kad apeiti "kaminą" lipau juo.

Paskutinis saugos taškas penki metrai po manimi. Ir tas toks, kad klausimas ar ką nors laikytų. Taigi kritimas būtų maždaug 12 metrų iki tašo kur Linas saugo ir dar tiek žemiau. Geriau jau nekristi. Kur čia kur nors įkišti kokią zakladkę ar šiaip kokią sistemėlę surinkti. Brač kažkaip čia ne taip. Minute svarstau ką daryti. Po to apmąstymo ir supratimo, kad nėra kaip čia padaryti saugos tašo nutariu lipti. Reikia pilti. Vienas judesys, kitas, chu aš ant kamino.

Keli sekantys pitchai grynas pasivaikščiojimas, net neaišku kam virvė reikalinga. Na gal tik tiek, kad kai tiek takų kur gali tiesiog nueiti sunku surasti kelią. Taigi dar kartą klaidžioju ieškodamas saugos taško ir po 5 min užlipęs dar 10 metrų randu. Pagaliau baigėsi III sudėtingumas ir kažkas įdomiau IV+ trys atkarpos. Linas net pirštus pasimagnezino vienoj vietoj (žodžiu rankenos ir nieko sunkaus). Na lipant teko pasidaryti kelis saugos tašus, bet šiaip trasoje daug pytonų prikalta ir papildomai kaip ir nieko nereikia. O ir šiaip kažkaip nėra kur tame dolomite kišti tas zakladkes. Štai praėjo 3 valandos ir mes viršuje. Keik pasėdim pasigrožim vaizdais: Marmolada, Stela grupė. Persiauname batus ir žemyn. Kadangi aš šį kartą su basutėm, tai patarimas neikit su basutėm, eiti visai nieko kol nelenda akmenys ir kur nenusidauži kojos nykščio ar kulno. Geriau visgi batai. Na, bet kaip vakar skaičiau Einšteino mintį: „Žmogus, kuris niekada neklysta, niekada nėra bandęs karko naujo“.

2 x via ferrata

2007-08-26T00:00:00.000-07:00

Pradžioje perskaityti:
* Salsa & Night Climbing (penktadienis)
* Burlentės ir kalnai (šeštadienis)

Ryta visi atsibudome 7 val. ir ilgai jau nesivoliodami ties nugara linkstančiomis ir nugarą sukančiose lovose nueiname į aukščiau esantį prieglaudos namą kur gauname pusryčius, duonos su visokiais priedais kaip medus, džemas šokoladinis kremas ir nerealaus dydžio kvos puodelį. Pirmą kartą matau tokį didelį puodą. Na pavalgę ir jausdami svori pasiskirsčiusi ties skrandžiu iškeliaujame iki ieškoti įėjimo į pirmąją via ferrata (geležinio kelio) "via ferrata Bocchette Centrali" (2400-2600m.) po kurios vėliau perėjome į perėjome į antrąją "via ferrata Bocchette Alte" (3010m.). Taigi apėjome Brenta iš nugaros ir prasidėjo ferrata. Nuostabūs vaizdai, o įranga ferratai beveik nereikalinga.

taigi visa diena vaikštome šitais kalnais. Pagaliau pradedant leistis pasinaudojame šlaitu pilnu akmenukų, kuriuo atsistoję čiuožiame žemyn. Linksma, smagu ir kur kas greičiau ir mažiau jėgų atimantis nusileidimas. Romans kelis visai parėjo taigi jis velkasi iš paskos. Ilgas ir varginantis nusileidimas po ferratų. Nes reikia vėl nusileisti vertikale apie 1500m. su Minde bėgame žemyn takeliais, nes taip mažiau skauda kojas, gali šokti nuo akmens ant akmens ir taip naudojantis inercija ir visaip kitaip pritaikant trečiąjį Niutono dėsnį leistis žemyn. Kai pasiekėme mašiną visi buvome nerealiai nusikalę, o Romans nebuvo matyti horizonte. Na tiksliau jau sutemo ir net per kelis metrus buvo sunku ką matyti. Po gero pusvalandžio atšlubavo ir Romans. Taigi mašina iki Mezzocoronos kur pavalgėm lazanijos, parvažiavom namo dušas ir lova.

Savaitgalio reziume:
* Salsa.
* Night climbing.
* Burlentės.
* 4 val. 1500m. nuo Molvenos iki rifugio Pedroti.
* 12 val. ėjimo per 2 ferratas ir 1500m. žemyn.
* Sunkus pirmadienis su skaudančiais raumenimis.
* Geri įspūdžiai prisimenant savaitgalį.

Burlentės ir Kalnai

2007-08-25T00:00:00.000-07:00

Pradžioje perskaityti:
* Salsa & Night Climbing (penktadienis)

Šeštadienis prasideda, kaip ir suplanuota anksti. Na gal ne 6:30, bet visgi apie 7. Tik praplėšus akis kyla prisiminimai iš truputi vėsių nakties prisiminimų vartantis nuo šoko ant šono. Ir čia pat esančia bolderinimo siena. Tik iškišus kojas iš miegmaišio ir suvalgius Mindės parūpintų bananų.. įšokau į laipiojimo batelius ir pamėginau tą sudėtingą trasą ties kuria visa vakarą kankinomės, pasirodo dienos šviesoje trasa nebuvo lengvesnė nei naktį, tad po poros bandymų mečiau šitą bergždžią užsiėmimą. Susikrovę daiktus išgeriame rytinės kavos ar arbatos puodelį su bandele ir tiesiai prie Gardos.
Trumpai apie mano burlentės sugebėjimus: buvau vieną kartą pabandyti - nebuvo vėjo.
Taigi važiuojant į Malcesine esančią bazę, kurioje nuomosimės burlentes, matosi, jog vėjas tikrai nerealus. Net Linas visuomet verkiantis, kad niekada nebūna gero vėjo sakė kad vėjas superinis. Ežere matėsi baltas vanduo (kai lūžta bangos ir pasimato purslai), o tai reiškia kad vėjas tikrai stiprus. Taigi man su Romans, kaip tikriems "čiainikams" liepė palaukti kol vėjas aprims.. Nors ir neliepus su savo burlentės valdymo sugebėjimais nelysčiau į tokį vėją. Na bet burlentes nusinešėme prie vandens, įlindome į aptempus hidro kostiumus ir aš su Romans laukėme kol vėjas nurims, o James, Linas ir mindė sušoko į vandenį.
aplinkui davėsi krūva burlentininkų, kurie plaukų čia prieš vėją čia pavėjui ir atlikinėjo, na ar bandė atlikti sudėtingas figūras. Na Jaimes pradžioje truputi nupūtė pavėjui dar ateinančias pora valandų jis kapanojosi prieš vėją. Mindaugas kiek paplaukiojęs sugrįžo į krantą, nes jam buvo per didelės bangos. O Linas, tiek mes jį ir tematėm, nuplaukė toli ir mes jau jo nesekėme akimis tik po to dar ilgai ir įvairiausiomis aplinkybėmis klausėmės, kaip jis netikėtai pašoko su virš vandens ir kaip nerealiai buvo čiuožti tokiu greičiu, na grįžo jis užkaltomis rankomis.
Gerai aprimo vėjas ir aš pagaliau galėjau pabandyti šito malonumo. Na stoji ant lentos išsitrauki burę, pagauni vėją ir plauki. Na visas linksmumas prasideda kai reikia daryti posūkį. Suki burė sukiesi pavėjui pora stebuklingų žingsnelių apsuki burę pagauni vėją ir viskas. Na maždaug taip viskas turėtų būti. Toks posūkis vadinasi "jibe". Iki tos vietos kur apsuki burę viskas neblogai ėjos, tik va čia ne visada veiksmų seka būdavo, kaip pagal vadovėlį. Suki burę, pagalvoji: "O ne, kažkaip aš per poli nuo centro", tada jau pajauti nesvarumą ir skrendi į vandenį. Bet sakyčiau neblogas rezultatas, nes po kelis karus sugebėjau atlikti posūkius tiek prieš vėją tiek pavėjui ("tack") neparagavęs vandens.
Čia buvo iškilusios mintys važiuoti ieškoti Jaimso, nes nuo pirmo išplaukimo jo nesimatė, bet paskui pastebėjome vieną burę, kuri jau ilgas laikas palengva plaukia prieš vėją ir su žiūronu beveik įsitikinę, kad tai jis, o Linas dar ir nuplaukė iki jo, nurimone. Užkandome Romans padarytų sumuštinių, pasakojom įspūdžius, na čia daugiausiai reiškėsi Linas is kaip jis pašoko iš vandens ir koks nerealus vėjas.

Tada patraukėme iki Molveno (~900 m.)miestelio kur prasidėjo mūsų kalnų kelionės dalis. Pradėjome eiti 5 val. ir po gerų 4 valandų pasiekėme rifugio Pedroti (2.496 m.). Visai neblogai 1.5 km. vertikale aukštyn per 4 valandas, po buriavimo ryte. Na tiesa viduryje kelio kojos klausė kokį galą aš čia darau. Bet galiausiai smegenys ir kūnas priėjo kompromisą surado tempą kurių einant pakako deguonies raumenims ir kojos taip smarkiai jau nesiskundė. Prieglaudą pasiekėme jau sutemus, karšta sriuba ir sūris kiek atstatė nuotaiką nors iki Miegojimo vietos dar ir teko nusileisti iki kito namo esančio kokių 30m. žemiau. Tad įsitaisę lovose ir prisimenant tuos lipant matytus klanus, perėjas, pilnatimi pasipuošusį naktini dangų ir visu sunkumu prislėgusį nuovargį iškart užmigome.

Toliau:
* 2 x ferrata (sekmadienis)

Salsa & Night Climbing

2007-08-24T00:00:00.000-07:00

Savaitgalio planas prasideda:
* penktadienis: Salsa šokiai ir Night Climbing.
* šeštadienis: ryte burlentės (jei yra vėjas), po pietų pradedame kelionę per kalnus priklausančius Brenta grupei. Per 4-5 val. 1500m. pasikėlimas ir poilsis prieglaudoje.
* sekmadienis:pereiname dvi ferratas ir grįžtame namo.

Štai toks sakyčiau maksimaliai apkraunantis visą organizmą savaitgalis nusimatė.

Taigi Lino namuose kiek pašokę Salsą (dėkui Romans už pamokas), taigi pasilinksminę ir ritmingai pakraipę savo užpakaliukus susikrovėme įrangą: virvė, apraišai, karabinai, magnezija, bateliai, šalmai, miegmaišiai ir pan. vos ne vos sugrūdome viską į mašiną. Sukrovus daiktus į bagažinę reikėjo palaikyti pirštu, kol Jaimes (orginaliai Janes) ją uždarė. Svarbiausia buvo laiku partraukti, kad pirštų neprispaustų. Taip nuvažiavome iki bolderinimo vietos, St. Giovani perėjoje netoli Nago, kas yra netoli Gardos ežero, kur važiuosim ryt ryte ieškoti vėjo. Tenai buvome apie 10 val. vakaro, taigi jau buvo tamsu.
Nieko ilgai nelaukėme pastatėme keturis prožektorius iš skirtingų pusių ir pradėjome laužyti (bandyti įveikti) trasas. Taigi pasirinkę dvi artimiausiai esančias tos vietos kur miegosime na tai maždaug už 2 metrų. Taigi įšokau į batelius sukišau rankas į magnezija ir pirmyn. Kampinė trasa pasidavė po kokio 3 bandymo. Kiek prisaugomas Lino, kad kur krisdamas nepataikyčiau kur į uolą, suspaudi du kybius iš šonų pasidedi kairę koją tuomet kulnu kabini už kampo esantį mažyti kybiuką ir stiebiesi, kad ji tave laiko ir išeini ant nerealiai aštrios rankenos tuomet persimeti kojas ir dinamini iki pat viršaus. Lino koją niekaip negalėjo suprasti, kaip užsikabinti už to mažyčio kybio kulnu tad niekaip nesisekė išeiti iki rankenos, o Mindė taip sėkmingai ją padėjo, kad galėjo perimti rankeną statiškai. Kita trasa visai mizeriai, siena lengvai neigiama.. Kad ir kiek mes ją ten laužėme niekaip nesisekę padaryti daugiau nei 3 judesius. Taip besilinksminant atėjo kokia 2 val. ir visi sukritome miegoti. Brač ryt reiks anksti keltis, nes vėjas būna ryte. Taigi pirmas žadintuvas 6:30. Pamenu kelias žvaigždes, judančias šakas vėjyje, už kalno šviečiantį mėnulį... zzzZZZ.

Toliau:
* Burlentės ir Kalnai (šeštadienis)
* 2 x ferrata (sekmadienis)

Canyoning & Rafting

2007-08-20T00:00:00.000-07:00

Drįstu pats nerašyti, bet įdėti nuorodą į Lino blogą kur jis viską smagiai aprašė, o kadangi aš šiose nuotykių kelionėse buvau kelių metru atstumu nuo jo, tai ir įspūdžiai panašūs:

Canyoning netoli Sand in Taufers (by Linas Baltrūnas)
Rafting in Otztaler Ache (by Linas Baltrūnas)

Nuotraukos iš Canyoning:
Canyoning 2007 08 20 (6 foto)

Itališka kelionė

2007-07-12T08:52:00.000-07:00

Pagaliau publikuojamas "Itališkos kelionės dienoraštis" . Kelionė truko ~10 dienų, nukeliauta daugiau nei 2000km. Publikacijos rankraštį galite atsisiųsti čia:

Itališkos Kelionės dienoraštis

taip pat kelionės nuotraukas (nerūšiuotos):
ItalianTrip 2007 06 28 - 2007 07 02 (309 foto)
ItalianTrip 2007 07 03 - 2007 07 07 (336 foto)

Kelionė kalnų beieškant (Italija - Prancūzija)

2007-04-20T00:00:00.000-07:00

Po kelionės visada kyla noras prisiminti subtilias ir malonias akimirkas. O kas jei ne popierius, na šiuo atveju elektroninis formatas, gali geriau priminti išgyvenimus ir šiaip malonias ir nelabai akimirkas... Tad štai čia seka dviejų dalių kūrinėlis pavadinimu "Užburtų milžinų beieškant"

Užburtų milžinų beieškant (pirma dalis).pdf
Užburtų milžinų beieškant (antra dalis).pdf